Knygų skaitytojų klubas, 73 tema

Aš, kaip ir Brūkšniukas, apie Tą Kitą iš karto pagalvojau

bet ta pati Savūnė perskaitė visą Saulėlydžio seriją

va, va

Rasma, jeigu parašysi savo adresą į až, išsiųsiu karvę. jeigu nori

Aha, reikia kažką daryti. Retai, bet išlenda Tiesiog visais sunkesniais gyvenimo atvejais esu linkusi patylėti, ir net... nesprogstu, nebent kartais, labai retai kokią pastabėlę... tik vis bijau, kad jau kai... nutrūksiu...


1. "besvoriai"
2. Taip, dviejų dalių, gal net ne detektyvas, o tiesiog... apie gyvenimą, paslaptis... ne iš Kamenskajos serijos, o iš tų, keistų detektyvų - ne detektyvų, bet man labai patiko Tik reikia nusiteikti ramiam skaitymui.

Aha, prisimenu, kad skaite, ir kazkuria dali netgi santuriai pagyre Ka ir reikejo irodyti - tikri snobai nesigedija savo nesnobisku nukrypimu!

1. Kas tas "Šaktarpis"?
2. O vertimai yra?
3. Koks laikotapis?

Na, kadangi pasijauciau ta, kaip sakoma Prancuzijoje, "per kuria atejo skandalas", esu tiesiog ipareigota pasisakyti. Necituosiu nei vienos, kad vel nekiltu nesusipratimai ar asmeniskumai, bet pasisakysiu dar syki, kad mano postai tebuvo paprastas noras "apginti" Picoult, nes ir pabaigus sia knyga vis dar tebekeliu pries ja kepure. Pergalvojau dar syki ir parasysiu kodel. Tema, mano galva, visai ne "spekuliacine" ir pabaiga "visai ne holivudiska", kadangi... pati esu isgyvenus kazkuo analogiska situacija, todel nei uz ka gyvenime nebuciau norejus gilintis i dokumentine literatura vaiku mirties bei juos supusiu seimos nariu isgyvenimo tema, taciau butent Picoult pateikiama maniera suteikia galimybe, kad ir romanizuotai, pazvelgti i viska kitu kampu, kas, manau, yra daugiau nei bevertes rasytojos titulas, net jeigu joje prasme izvelgia tik tam tikros kategorijos skaitytojai. Beje, holivudines pabaigos isivaizdavimas tokiuose atvejuose padeda isgyventi. Taigi, mano pareiskimas neipareigoja pamegti Picoult, bet gal verta pameginti suprasti, kad ir "tokio lygio" rasytojos sugeba padeti kazka suvokti, net jeigu tas poveikis laikinas... O gal visgi ji raso ne "masems".

Apie "snobus". Gerai isiskaicius visa diskusija, laaabai krito i akis pareiskimai: "esu snobe ir tuo didziuojuosi". Taip, sutinku, kiekvienas laisvas tureti bet kokius isitikinimus, bet kaip kiekvienas laisvas nusistebeti kodel si tendencija atsiranda masiniu pobudziu butent po kazkieno teigiamos nuomones apie tam tikra rasytoja, juolab, jo net neskaicius... Beje, niekas nieko niekam nenurodinejo, argumentu savo nuomonei apginti buvo, izeidimu taipogi neizvelgiau - paprasciausiai, perimti tam tikri issireiskimai atitinkamame kontekste igavo visai kita potekste.

Va kaip skirtingai mes skaitom... man pvz labai krito i akis pareiskimai "nesu snobe, ir tuo dziaugiuosi" Ne, rimtai, nedarykim dramos is tu menamu snobu, a?

Bet tai klausimas..ar noriu?
Drąsiai parašysiu ir lauksiu....o jau karvė karvė, sapnuosis



Googlinant visko galim prisiskaityti, bet Žemaitijoje (kur aš augau), tai reikšmė sklandžiusi tarp kiemo balvonų buvo nekokia...klynas kitaip..

O šiaip tai yra toks metas, kai semia pamario gyventojus ir jie negali susisiekti nei vandeniu, nei ledu..teigiama, kad lede atsiranda pirmosios properšos, o upė tvinsta.

Rusniškiai ta proga net šaktarpio žuvies šventę turi, labai smagi, beje O žemaičiai tuo metu varnas šaudydavo, nes dažniausiai šaktarpio metu jau buvo pusiau badmetis..aruodai išsekę, o to tikrojo pavasario dar reik palaukt.

Visi tie nežinomi žodžiai (nors man jie artimi, aš juos girdėjus ir daugumos reikšmę žinau, retai reik žodynėlį atsiverst - nebent koks labai mandras germanizmas pakliūna) surašyti knygos gale - žodynėlyje.

Pirmoji knyga (yra pasirodo dvi dalys), kurią skaitau, prasideda 1911 metais, o baigias 1924..

Pacituosiu, kad paaiškėtų kokio tipo knyga:

"Pagalbos Balsas
Su apsmutnyta Širdimi kreipjuos prie mielaširdingų Brolių bei seserų dėl kūniškos Pagalbos; nesą labai didi Nepalaimė per Pono Dievo Perleidimą mums nusidavė. Mūsų vienintelę Karvelę, kuri buvo visas Išlaikymas, per Ligą prapuldėm, o šįme brangiame Čėse kitą nusipirkti yra labai sunkiai. Aš tikt turiu 6 Murgų didį Laukelį, pats esmi pasenęs, o Rentės nei jokios negaunu. Mano Moteriškė yra prie Plaučių serganti ir turiu dar du mažu Kūdikiu. Mano Trobelė yra prasta ir grūnanti, ką ir reik taisyti, o viskas yra brangi. Todėl meldžiu pasigailinčių Žmonių mums su maža Dovanėle prigelbėti, kad galėčiau kitą Karvelę nusipirkti.
Jonis Burkandt, Vanaguose p. Aglonen"
ir papa vėl atjausdams žiūrėjo į mane, linksėjo "je, je, kaip neprigelbėsi", o potam, kai ceitungoj gavau regėti "Kvita" - ir šalia kitų vardų, Joniui Burktandtui pagelbėjusių, įrašyta "ūkininkas Vilius Rimkus iš Šlepų", jau neištrivojau neapsiašarojusi. Suskausta širdį ir kai viso krašto bėdos apsakomos, je, rods ir mūsų daga paiškadyta tais metais tapo, ale girdėdama, kad kits ir badą patirti tur - vėl leku pas papą su ceitungoj išguldytu pagalbos šauksmu:
Ale žinau, kad mano galvelė yr per menka politiškus dalykus išmanyti - kas ką sakęs per pakajaus derėjimus, kas dėl ko yr kalts, kiek Vokietijai ko lyveriuoti pridera..

ir t.t.

Mėgaujuosi kiekvienu žodžiu , lygiai kaip stebėdama šį konkursą ir skaitydama šiuos lyrizmus : http://zaliazole.lt/...tory/sid/51491/

Su didžiuliu malonumu perskaičiau P. Mayle Metai Provanse. Nebuvau ten, ir gurmaniškai gaminti nesugebu, bet nuo pirmų eilučių pajutau tą gerąją šviesiąją nuotaiką ir puikų humorą. Pavydžiu jiems tos ramybės, vynuogių (%) ir gražių kuriozų. Gal ir dėl to taip myliu Ravelį

Pamaniau, kad metas ir man atsiliepimą parašyti...

Jorge Luis Borges "Alefas" ir "Broudžio pranešimas". Du esė rinkiniai, sudarantys didesnę pusę Lietuvos rašytojų sąjungos išleistos storulės "Smėlio knygos". (Kitus du rinkinius pasilikau kitam kartui.) Borgesas mane sužavėjo - stulbinančia erudicija, beribiu smalsumu, interesų platumu, pagauliu stiliumi, intrigos ir paslapties prieskoniu kiekviename, net ir trumpiausiame, pasakojime Meistras is didžiosios raidės.

Šie du rinkiniai labai skirtingi. "Alefas" - sudėtingesnis, pasakojimai reikalauja daugiau susikaupimo, o visko suprasti kartais neina net ir paaiškinimus perskaičius, bent jau man tikrai dar liko daug neįmintų mįslių - ką Borgesas norėjo pasakyti viena ar kita fraze? Ir kalbu čia ne apie rašytojo išmonę, o apie įvairias istorines, kultūrines, literatūrines ir kt. aliuzijas. Skaitydama vietom pasijusdavau tooookia neišmanėle... O kartais džiaugdavausi it pinigėlį radus, kai pavykdavo bent trumpam pavyti Borgeso mintį "Broudžio pranešimas" - paprastesnių, labiau žemiškų trumpų apsakymų rinkinys. Kaip pratarmėje sako pats Borgesas, "Aš sumaniau (nežinau, ar man pavyko) parašyti apsakymų be įmantrybių knygą". Bet ir čia kiekviename pasakojime išlieka netikėtumo elementas, net ir labiausiai kasdienišką (iš pažiūros) istoriją nušviečiantis netikėtom spalvom ir suteikiantis jai mįslingo nepaprastumo. O kai kurios istorijos - išvis grynai mistinės, tą mistiką tarsi savaime supinant su kasdienybe. Labai labai patiko

Labiausiai įsiminusi citata (iš "Nemirtingojo"):
"Mirtis (arba jos užuomina) pripildo žmonių gyvenimą kilnių jausmų ir prasmės. Jausdamiesi netvarūs, žmonės atitinkamai ir elgiasi; kiekvienas jų veiksmas gali būti paskutinis; nėra veido, kuris nesutirptų, kaip sutirpsta sapnuoto veido bruožai. Viskas mirtingųjų gyvenime turi vertę - nepakartojamą ir lemtingą. Nemirtingųjų gyvenime, priešingai, kiekvienas veiksmas (ir kiekviena mintis) - tik atbalsis kitų, įvykusių ir neatsekamų praeityje, arba tiksli pranašystė kitų, kurie kartosis ateityje iki šleikštulio. Nėra nieko, kas neatrodytų atspindžiu, pasiklydusiu tarp nedūžtančių veidrodžių. Nieko neįvyksta tik vieną kartą, niekas nėra vertinga savo laikinumu."