Apsisprendimas ir brandumas įvaikinimui

oho kiek kabučių. Nepaaiškinsiu, bet paskaičiau ir man kaip ir aišku kad žmogus tam pasirengęs. Kai nepradedama viskas nuo kojų ant galvos statyti - yra gerai. Visi ima įsivaikinti vaikus tik dėl egoistinių paskatų, dėl tų pačių paskatų(egoistinių) žmogus įsigyja būstą, automobilį, valgo, geria ir ir miega irgi dėl to pačio. Kitaip sakant- egoizmas tai reiškia reikia pačiam sau, ir nepripaišo, kad to reikia kažkm kitam. Moka būti vertingu/reikšmingu pačiam sau.
Ir kai žmogus sako, kad globosiu/įsivaikinsiu, nes MAN to reikia, nes AŠ to noriu, o tas, kurio MAN reikia turės prie MANĘS prisitaikyti. Jau yra gerai. Kai visame tame matai prasmę, tame kad bus tas, tas ir anas ir tokie sunkumai ir kitokie sunkumai, ir tu matai juose savo pačio gyvenimo prasmę- tų sunkumų įveikinėjime, tada gerai. Kitaip sakant, kada supranti, kad to vaiko iš globos namų tau reikia daug labiau nei jam tavęs, ir iš tos pozicijos statai tada išeina geras variantas abiem pusėm. Vaikas tada yra laisvas nuo tavęs, ir nėra verčiamas būti skolinu ir dėkingu už tavo "gerą širdį" ir tu labai gerai žinai ką pasirinkai, ką rinkaisi ir kodėl tai turi.
visi kiti variantai- suteikti namus, išgelbėti pasaulį ir tam lygyje toliau tai iš karto netinkami. Reik viską pradėt nuo savęs. Tik sau ir nuo savęs.

ne, aš nesu įvaikinus, esu globėja, ir esu iš naujo tam pačiam kelyje. Šiaip tai aš tuos savo motyvus jau esu išsakius globėjų temoj.
Todėl, kad man to reikia. Man. Pačiai. Todėl, kad man tų visų taip vadinamų sunkumų reikia. Todėl, kad aš jau seniai žinau, kad myliu ne vien konkretų vaiką, o tiesiog myliu vaikus, todėl kad galiu duoti daugiau nei iš jų paiimti. Globėju būti yra be abejo sudėtingiau, kaip tai todėl ir renkuosi tą kelią. Dėl savęs. Sau. Vaikui, gi globojamam išsaugoti savo tapatybę lengviau. Todėl, kad toks mano gyvenimo būdas- mylėti, ir globoti...
O dabar visom kitom, kurioms manęs labai bijo kur aš matau esminį skirtumą tarp savęs ir jūsų- tai yra tai yra ta, kad brendau ir formavausi visiškai kitoje kultūrinėje,religinėje aplinkoje. Ir daugiau kaip dvi dešimtys metų , ketvirtadalį metų praleidžiu kitur, toje visiškai kitoje kultūroje. Ten žmogus laisvas, ir niekas akmens už ančio nesinešioja. Nesinešioju jo ir aš. Ir todėl, kad ten žmogus laisvas- tai gebėjimas auginti našlaičius, be globos likusius vaikus ateina su suaugimu, su pilnametyste, pas mus gi nuo ketvirto dešimtmečio- maždaug. Ten labai labai daug išmokau ir supratau- kas yra meilė apskritai, kas yra meilė vaikams. Džiaugiuosi tuo, kad ten irgi mano namai, ir mano vaiko.
Bet visa tai, ką aš dabar pasakiau niekaip ne daro manęs pranašesne, o jus kažkuo žemesniu. Taip nėra, ir ei asmeniškai man, taip niekada galvon net neateitų lygintis, neturiu jokių svertų net pamatuoti, net nežinočiau nuo o pradėti. Jei ir yra koks galėjimas save patį palyginti- tai tik su savim pačiu- darai kokius atradimus, augi ar ne, ir viskas. O su kitu tai yra neįmanomas dalykas- nėra, neegzistuoja tie svertai. Galiu tik palinkėti priimti mane taip pat papras tai, kaip aš priimu jus. IR baigti norėti iš manęs kažko kito.
Yra tik vienas mano žinių privalumas, prieš jus- kad aš galiu laisvai disponuoti viskuo kas parašyta arabų ir persų kalbomis. Man yra labai gaila, kad palestiniečių psichologų darbai daugeliu atveju nėra išversti nei į kokią plačiau priimtą kalbą, Gazos sektoriaus vaikų psichologijos tyrinėjimai, išleisti dviem tomais tai yra tiesiog vadovėliai mūsų įtėvams ir globėjams kas yra tas vaikas, kurį mes vadiname savu, kaip susiformavo jo tokia psichika,kitos problemos, elgesio, motyvacija , bet ir keliai kaip padėti jas spręsti.

manyčiau, kad gilus pažinimas kitos (ypač tolimesnės, labkiau kitokios) kultūros, įsigilinimas į ją, juolab kalbų žinojimas (nu ir užpavydėjau, jei toks yra-baltu pavydu) yra didelis pranašumas, t.y. galimybė pažvelgti į prigimtąją kultūros sistemą iš šalies.

galima žiūrėti iš šalies, galima tapatinti. Aš tapatinau psichologinius portretus. Vakarų kranto irgi yra detalus išstudijavimas, bet Gaza artimiau yra mums. Pirmiausia beveik tas pats okupacinis periodas, visiška socialinė izoliacija visos tautos, nežabota agresija be priežastinė. Paskui jau detaliau asocialių šeimų pookupacini režimo likimas visiškoje izoliacijoje ir irgi vaikų gyvenimas kelintoje kartoje tarp agresijos ir viduje(šeimoje) ir išorėje- mokykloje, aplinkoje aplink juos. IR kaip ir aišku kur visa tai kraunasi, kodėl ta motyvacija yra tokia, o ne kitokia.
O kuo kaip gydytoją mane tiesiog žavi tie kraštai, tai visų pirma tai vienintelės pasaulyje šalys(arabų) kur turi realios praktikos realaus išgydymo visų tipų, grupių mišrių, sudėtingų psichinių ligų ne vieną atvejį. Ir turi viso to ilgaamžę patirtį. Tas pats su eile yra proto negalių.

Ar yra apie tai kas nors anglų, rusų, vokiečių kalbomis?

būna ir paliktų. Po saule nieko naujo, žodžiu. Ne aštuoniolikos jie ten pilnamečiai, kiek anksčiau, bet ten tiesiog toks gyvenimo būdas. Bet aš kabu apie arabų šalis, ne apie visas musulmoniškas šalis. Ir ten giminės globoja, kaimynai globoja, jei giminių nėra, medresėse auga daug našlaičių vaikų dabar- bet čia jau karų pasekmės. Milijoniniais mąsteliais jie vis dėl to nėra pajėgūs globti visiškai visų. Ypač, kai patys daugel metų gyvena pabėgėlių stovyklose. Našlaičių ten niekas neskriaudžia, ne vien todėl kad nuodėmė, kad tai tiesiog labai prasilenkia su jų pasaulio supratimu. Taip ir jie pradeda nuo to- man to reikia. Našlaičius dažnai ten ir įsivaikina, ir nuo turtuolio šeicho iki visiško nabago ten kiekvienam vaikai visiškai ne tas pats, nes jiems taip reikia. Ten iš viso, esmingai kitoks požiūris į vaiką/us. Nežinau kaip pasakyti aiškiau- ten labai gerbia vaikystę.
Ir va ten tas globoju, saugau, myliu, glaudžiu toks žodžiais sunkiai nusakomas,toks ore plevenantis, garbės žodis su motinos pienu įtraukiamas giliai į sąmonę jausmas.
Aš gi rašiau, kad aš pirmiausia mokiausi mylėti. Ir ten viskam atskaitos taškas yra - AŠ. aš mou mylėti save, reiškia galiu mylėti kitą, aš galiu uždirbti, galiu ir padalinti.Aš moku atpažinti savo jausmus, juos įvardinti- galiu juos įvardinti ir kituose. Manau, kad religija tame irgi yra labai daug davusi, tas, kad jie su Dievu ( be šiitų) kaba, bendrauja be tarpininkų, tiesiogiai jiems duoda daug. Gal net daugiausia. Nežinau ar atsakiau. Bet, kad pas mus iki to yra bręstama, ir tikrai labai labai ilgai tai faktas. Kas yra gaila.

Mylėti nėra sunku, o va įsipareigoti, prisiimti atsakomybę visam gyvenimui yra sunku, ir čia lygiai tas pats, ar bio vaiką augini, ar įvaikintą, tai atsakomybė. Apskritai, gyvenimas šeimoje, santykių puoselėjimas nėra lengvi dalykai, reikalauja daug pasiaukojimo ir dar visokių pastangų bet va tame ir paslaptis, reikia išmokti džiaugtis procesu ir kasdieniais dalykais. na jau nugrybavau į pievas su savo mintimis.
Aišku, kai esi vienas, tai gali svaigti kokia meile, kokia tauri širdis, kaip čia taip, kaip anaip, ir bla bla bla.

tai ką dabar rašot, man yra labai įdomu. Tikrai. Kada aš auginau savo vaiką, galvojau kad man labai nepasisekė,kad tikrai gyvenimas mane nuskriaudė, kad man buvo sunku. Visko buvo labai labai daug užgriuvę vienu metu. Paskui man parodė antrą to viso reikalo pusę, pamažėle pamažėle supratau, kad tai nebuvo nei sunku, nei blogai, kad yra gerai. Kad aš tuo metu kaip tik ir buvau/esu tik pačių geriausių žmonių apsuptyje, labai džiaugiausi, kad išmokau laiku tai įvertinti ir tai ką gaunu tuoj pat grąžinti, nieko neatidėti rytdienai. IR taip mano gyvenimas pasidarė nuolatiniai gėrio mainai. Su aplinka. Harmonija.

yra tokia problema mūsyse brandūs amžiumi, bet nebrandūs asmenybe imasi savo problemų perkėlimo kitiems... Soc. darbuotojai dažniau mato realybę, kurią norima pateikti, nei ji yra iš tikrųjų. juk kai esame stebimi - mažumą kalbame kitaip, ar ne?

** kuo arabai yra išskirtiniai, kad jų išminčiai turi būti nerodoma pagarba> aš manau, kad kiekviena tauta turi savos išminties lobynus ir man ji įdomi. Jums ne?

Mielosios, nerašytume čia, bet jums visoms būtina įsiklausyti 'į"senų vilkių" mintis,
pykit nepykit, bet kai raštukuose galima įžvelgti nesuvokimą, kas yra svetimo vaiko priėmimas, tai šiurpina ir šaltakraujiškai infantiliškai džiūgauti ar nutylėti nebeįmanoma.
Viena džiūgavusi, šiomis dienomis pusmetį namuose augintus, prijunkusius mažamečius vaikus grąžina. Susidūrė su savo vidinėmis problemomis, kurių nebepakelia. Suprantu ją, bet vaikams čia nei supratimas, nei ašaros nebepadės. Dar kartą sužaloti, dar vienas randas visam gyvenimui. Panašių istorijų veikėjos tiesiog tyliai iš čia dingsta, lieka džiūgaujančiųjų choras.
Įsiskaitykite į pastabas, jei pastabos kelia pyktį, greičiausiai su jumis kažkas ne taip. jei neužgauna- pastabos ne jums.

Sunute, aisku neiseina su jumis nesutikti Bet kodel jums atrodo, kad neverta globeju temose diskutuoti apie nebranduma? Mano akimis ziurint kaip tik zmogus norintis ivaikinti vaika priima negriztama sprendima ir tai daro 100 kartu pagalvojes. O globeju, kaip pati zinot, yra visokiu, pvz. imanciu vaikus globoti, kad jiems nudirbtu ukio darbus...
Jusu aprasyta istorija, be abejones, yra apverktina, bet tokio zmogaus cia forume turbut neisauklesi, nes tik kursu ir pokalbiu metu (kurie kartais gal vykdomi atmestinai) galima nors siek tiek pajusti zmogaus vidine bukle.

Britule, tikrai globėjai ima vaikus darbams nudirbti. Aha. Na trimečiai žinot ir sėja, ir akėja, skalbia lygina obliuoja. Liuks.
Įsivaikinimo ir globos motyvai kitokie. Globoti vaikus dažniausia ima žmonės jau turintys savo vaikų, arba labai artimai žinantys kas tas vaikas yra. Tai paprastai tvirčiau ant žemės stovintys , tvirti žmonės. Jie renkasi ne tik vaiką, net tik vaiko problemas ir ieško jų sprendimo būdų, globėjams neretai tenka susidurti dar su kitokia situacija, kaip valstybinių įstaigų nenoras vykdyti savas pareigas. Tai yra tokios problemos, su kuriom įtėviai nesusidurs.
O dėl įsivaikinimo, kaip šimtą kartą apgalvoto, tai...yra ir įvaikių grąžintų ir tai nevienatiniai atvejai kokie. O toliau tai nežinau...kaip geriau globotiniam būti grąžintam, ar įvaikiui augti nekenčiamam.