QUOTE(Haide @ 2008 10 01, 13:20)
Mano sunui jau 15. Šuniuka turim jau treti metai. Labai ji mylim, o aš dar jam ir dekinga. Išgyde mano vaika nuo depresijos. Jau nebežinojau ka daryt. Pradedavo verkt nei iš šio nei iš to, baisiai uždaras buvo, vienas namie nepasilikdavo. klausdavau kas yra, sako- mama nežinau, gal aš koks nenormalus.
Šuns labai norėjo, tik aš ilgai nesiryžau, žinojau, kad vargo bus. Bet kai vaikas, kurio svajone nuo 5 metu buvo kompiuteris, i klausima ko labiau nori Kaledoms- šuniuko ar kompo, pasakė,kad šuns, tai abejones prapuolė. Ir nė kiek nesigailiu. Dabar aš sakau- čia mūsų antidepresantas. Nes atmosfera namie visai pasikeite, depresijos išgaravo, ir mano su vaiku santykiai pagerėjo.
Taigi, abejojantiem sakau, šuo šeimoj yra gėris
Šuns labai norėjo, tik aš ilgai nesiryžau, žinojau, kad vargo bus. Bet kai vaikas, kurio svajone nuo 5 metu buvo kompiuteris, i klausima ko labiau nori Kaledoms- šuniuko ar kompo, pasakė,kad šuns, tai abejones prapuolė. Ir nė kiek nesigailiu. Dabar aš sakau- čia mūsų antidepresantas. Nes atmosfera namie visai pasikeite, depresijos išgaravo, ir mano su vaiku santykiai pagerėjo.
Taigi, abejojantiem sakau, šuo šeimoj yra gėris

būtent

dabar mano sūnus (1 metų) auga su šunimi (2 metų), nesenai pradėjo megztis tarp jų glaudesnis kontaktas, ir jau matau, kad artinasi laikas, kai reiks vaikui aiškinti, kad kiekvienas sutiktas lauke šuo dar nereiškia draugas.

