QUOTE(eliss @ 2011 03 15, 15:09)
Na nenuvertinkit taip Picoult."Dešimtasis ratas","Nykstantys pavidalai" man patiko,o vat išgirtoji "Mano sesers globėjas" - nepatiko,visiškai.
n, aš tai nei vertinu, nei nuvertinu, bet Dešimto rato perskaičiau 100 psl, bet peršokinėdama pastraipas, puse pastraipos- nekabina nors tu ką..tai nutariau ir nebekankinti nei savęs, nei knygos...nešiu į biblioteką. gal kažkam tos knygos reikia
QUOTE(LEEja @ 2011 03 15, 15:21)
man asmeniskai senos knygos turi daugiau zavesio nei dabar perleistos - nezmoniskai
storos, didziausiom parastem ir kiekvienas skyrius naujam lape 
va šitas dalykas man irgi nepatinka naujos leidybos knygose
Kadangi per tą laiką perskaičiau kelias knygas, tačiau jos nėra kažkokios super duper, tai įmetu tik bendrus atsiliepimus
Pirmoji perskaityta Tom Rob Smith knyga ,,Vaikas 44" mane labai sužavėjo- neįtikėtinai įdomus siužetas, neįtikėtinas posūkis ir svarbiausia- mane apgavo
tiksliau, niekaip taip ir neatpažinau žudiko, kurio ieškojo pagrindinis herojus seržantas Levas. Tad ėmiausi ir antrosios knygos, nes tai iš dalies pirmosios tąsa, nes pasakojamas tolesnis Levo ir jo šeimos gyvenimas. Tačiau antroji knyga labiau politizuota, tiksliau beveik visas knygos pagrindas yra politika, situacijos nagrinėjimas SSRS ir Vengrijoje, o visi kiti išsišakojimai (šeima, meilė, tarpusavio santykiai ir pan.) atrodo, tėra tik šalutiniai dalykai. Iš esmės, galėjau ir neskaityti, nes ypatingo susidomėjimo ir nebuvo. Tik iki šiol žavi, kad autorius taip, sakyčiau, puikiai sugeba aprašyti įvykius naudodamasis tik kitais rašytiniais šaltiniais, pats nebūdamas nei rusas, nei buvęs Rusijoje (abejose knyggų anotacijose neminimi nei rusų bendraautoriai, nei kad autorius lankėsi Rusijoje
Duodu 3 iš ***** Rekomenduoju, jei turit laiko
Ilgai galvojau, ką man primena ši knyga ir pagaliau supratau, kad ji labai panaši į per vieną iš kanalų rodomą serialą Sindbado kelionės
mano panelė jį mėgsta labai žiūrėti
kelis kartus turėjau atsitraukti ir tarp skaitymų buvo net 1 savaitės tarpas, tačiau lengvai grįžau prie siužeto
Mane sužavėjo rašytojo stilius- toks lengvas, paprastas, artimas širdžiai, toks jausmas, kad rašau pati, nes knyga parašyta Baltazaro, senienų pirklio, dienoraščio forma
Knygos tematika įdomi- Baltazaras ieško paslaptingosios knygos, kurioje minimas 100 dievo vardas ir užuomina apie pasaulio pabaigą. Tad baiminausi, kad ši tema neišvirstu į farsą apie kokį Vatikaną, Gralį ir pan. (kuo ilgainiui pavirto visi DaVinčio kodai, Angelai ir demonai, Paskutiniai tamplieriai, Gralio brolija ir pan.) Tačiau labiau gilinamasi į keliones, įvairių tautų kultūras, papročius. Šiaip, iš esmės sunku apibūdinti knygą, nes jos stilius....toks kitoks....panašių knygų neypatingai esu skaičiusi (o juk esu skaičiusi nemažai
Tiesa, kai ką gal ir ,,nužudys" lėtokas tempas (nors pasakojama apie keliones), bet šį kartą (nors mėgstu greitį) man tas lėtumas buvo pats tas, ko reikėjo. Duodu 4 iš ***** Rekomenduoju
Knyga autobiografinė. Kyla klausimas- kada ir kas gali rašyti autobiografines knygas? Rašyti, žinoma, gali visi, tačiau ar verta ir ar bus įdomu
Taigi nelabai ir supratau, kokiu tikslu ši knyga buvo parašyta, nes kas antras žodis ,,kruštis" ir ,,kalė"
kas antra pastariapa apie tai, kai autoriaus tėvas iki sąmonės netekimo mušė savo žmoną, kitą uždusino pagalve....... Galų gale pradėjo nervinti net tai, kad knygos autorius, matydamas talžomą motiną net nebandė jos ginti
....... esu skaičiusi bemaž visas Mario Puzo knygas apie Krikštatėvį, mafiją ir pan, tačiau Puzo stilius toks minkštas, įvyniojantis, paslaptingas, nors kalbama ir apie sunkius, nusikalstamus, žiaurus dalykus, o Carcaterra toks atviras, iki pat gilių šaknų, kad galų gale viskas pradeda veržtis ir skaityti nebesinori, nes pats pasijunti įklimpęs ,,į mėšlą" kaip ir autoriaus tėvas....
Duodu 2 iš *****
Nerekomenduoju
