Knygų skaitytojų klubas, 74 tema,

"Merginos" aš noriu, bet ketvirtadienį negaliu.
"Valgyk..." pažiūrėjau filmą ir bet koks noras skaityti knygą praėjo. Man pasirodė lėkšta, pritempta, įkyru. Amerikoniškas šlamštas apie nieką su gerais aktoriais. Nors Džuliją Roberts labai mėgstu, ypač kai vaidina požioples.

Po šiuo sakiniu pasirašau O kadangi šiuo atveju herojė = autorė, tai tas priešiškumas dar padidėja
O Julia Roberts man tai visai nieko. Ne tam vaikystėje/paauglystėje n kartų "Pretty Woman" žiūrėjau, kad dabar imčiau peikti

Man ji labiausiai patiko šitam filme: http://www.imdb.com/title/tt0117002/

Tikrai neskaityk.

Po amerikonizmo pasiėmiau G. Muller "Amo sūpuoles". Nedaug dar perskaičiau, bet kalba užburianti. Vientisa, kaip muzika. Nors rašoma apie žiaurius dalykus. Įtariu, kad viena tokių, kur forma daug svarbesnė už turinį...

Labas Grįžta paklydėlė

Forget, su praėjusiu (geriau vėliau, nei niekada )


Kaip norėčiau... Gal imsiu, ir atvažiuosiu

O dabar atsiliepimai apie šiais metais perskaitytas knygas...

Sausis

Sally Beauman „Likimas“ – įdomi ir įtraukianti knyga, gal kartais per daug dramatizmo, bet yra visko, ko reikia skaitytojui: meilės, dramų, pinigų, šlovės, kelionių ir t. t.

Stephen Clarke „Įklimpęs į mėšlą“ – atrodo, kad rašytojas šiek tiek išsikvėpė, o gal amerikiečiai ne tokie žavūs ir juokingi, kaip prancūzai... Bet ir kitą dalį dar skaitysiu.

Cecelia Ahern „Jeigu mane dabar pamatytum“ – labai šilta ir graži knyga, primenanti vaikystę ir tai, ką suaugusieji dažnai pamiršta – vėjavaikiškumą, linksmybes, mažas smulkmenas, emocijas...

Andrea Camilleri „Vandens forma“ – pirmasis šio autoriaus skaitytas detektyvas, po kurio ir kiti bus skaitomi. Labai patiko paties detektyvo asmenybė, gyvenimo būdas, prideda prieskonių prie pasakojamos istorijos.

Vasaris

Lynne Graham „Vesk mane“ – galit neskaityti, nebent esat nusipirkusios žurnalą „Moteris“ ir gavusios šią knygelę dovanų. Banali istorija, bet ech, kaip vienam vakarėliui prieš miegą, tiek to.

Jerome K. Jerome „Kaip mes rašėme romaną“ – na, myliu aš šį autorių ir jo pasakojimo stilių! Angliškas humoras, daug įdomių istorijų ir nutikimų – ko daugiau reikia norint gerai praleisti laiką.

Irena Kurklietytė „Šešėlių verpėja“ – tik pamanykite, ir lietuvių autoriai gali parašyti labai stiprų ir įdomų romaną, kurį gaubia mistika, nuo pelkių kylantis rūkas ir tolima mūsų protėvių dvasia...

Kovas

Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“ – sakiau, akd dar skatysiu šį autorių. Ir vėl nenusivyliau. Istorija neeilinė, įdomiai parašyta, siužeto vingiai nenuspėjami, o pagrindinio herojaus asmenybė žavi kaip ir anksčiau.

Judita Vaičiūnaitė „Mabre viešbutis“ – tikrai geri mūsų autoriai. Labai šiltai ir gražiai apašyti prisiminimai, skaitant prieš akis kyla vaizdai, užlieja šiluma. Vis dėlto ir aš miesto vaikas, gražus ir mielas tas Kaunas.

Susanna Kubelka „Antrasis Mimi pavasaris“ – įkvepianti knyga visoms moterims, skatinanti pasitempti ir nebijoti senatvės. Patariu visoms, kurios nusivylusios savo išvaizda, mano, kad jau yra nebejaunos ir t. t. Pasirodo, gyvenimas gali būti ir ilgesnis, nei mes galvojame

Sveikos senai skaitytos

uzsukau del dvieju dalyku. Pasidalinti info apie lenku skaitomiausias va cia

ir pasakyti, kad suzavejo Kawabatos "Sniegynu salis". Tekstas atrodo paprastas, ramus, bet yra jame lyg poezijos, lyg magijos. kadangi skaitau tik po pora psl pries miega, tai jausmas, lyg po kokios meditacijos.

Deja, šį kartą nesudalyvausiu. Eisiu į spektaklį.
Papildyta:

Net labai sudomino. Tik va, vairuotojo neturiu. Gal vairuojančios kaunietės galėtų ir norėtų vykti į susitikimą su Muller? Prisijungčiau.

Knygų mugėje Versus aureus stende radau skelbimą, kad atvažiuoja H. Muller. Neseniai užsukau į Versus aureus tinklapį, o ten dar vis jiokios informacijos apie Muller viešnagę. Negi leidykla visai nesirūpina savosios autorės reklama, pristatymu, visai neprisideda prie jos vizito organizavimo, kad taip tyli?

J.O'Connor "Jūros žvaigždė" - pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, ir labai vykusi, turiu pridurti. istorija apie laivą, kurio pavadinimu ir pavadinta knyga, kuriuo į Amerikę, taip įsisvaizduojamą "pažadėtąją žemę", plaukia airiai imigrantai. labai patiko knygos konstrukcija: pasakotojo intarpai, kuriuose atskleidžiami laivo keleivių gyvenimai, įvykiai nulėmę vienokį ar kitokį gyvenimo kelią; laivo kapitono rašomo žurnalo ištraukos: laikas grinviče (atskaitos taške) ir laikas laive (kuris vis tolsta nuo atskaitos taško), liūdnoji statistika: kiek mire, kiek serga, pamąstymai, svarbesni įvykiai tą kelionės dieną; airių imigrantų laiškų nuotrupos; airiškos dainos; straipsniai; įkalčiai iš bylos. labai gražiai ir kabinančiai suregztas siužetas. nieko romantiško ar gražaus, tik liūdna realybė: mirtys nuo bado, nuvarymas nuo žemės, didžiulis skurdas, maišto prieš turtinguosius nuotaikos.
knygos ašimi tampa trijų žmonių tragiški likimai: bankrutavusio lordo, jo vaikų auklės bei vagies. na, jei užmerksime akis faktui, kad realybėje toks atsitiktinis jų likimų susipynimas labai jau dirbtinai atrodytų, ir priimsime tai, kaip siužeto vingį, kuris tiesiog reikalingas siekiant dramatiškesnio efekto. visi kiti veikejai tarsi nueina į antra planą. kas yra istorijos pasakotojas bent jau man gan greit paaiškėjo, nors žudiko, deja, neatspėjau.
rekomenduoju

Luiziana, ar matei? Rusai išleido biografinę knygą apie Stieg Larsson
http://www.moscowboo...iew.asp?id=3531

Kokia išsami groovy ataskaita

o aš vis dar su "Ana Karenina". Beje, kas domėjosi Tolstojaus biografija? O jaunyste?

Jo,maciau,bet nelabai domiuosi biografinem Uztenka man tiek trumpai ka zinau

Ar lengva skatyti? Aš dar neskaičiau


Seniai buvau, bet Luiziana... sveikinu su liniuote Net susigraudinau...