Knygų skaitytojų klubas, 74 tema,

Nea tu ,"davatka"
Prašom tik rimtai nepriimt

Oho, kokia šiandien tema atgijusi


aš baigiau, spėjau dar kelios dienos prieš spektaklį
Mane nustebino, kad pačios Anos Kareninos ten žymiai mažiau, nei galima susidaryti įspūdį iš pavadinimo. Apie Leviną tiek pat ar gal ir dar daugiau, nei apie Aną. Ir, aišku, jaučiasi, kad tai 'anų laikų' romanas - kai dar nebuvo televizijos, jau nekalbant apie internetą, ir žmonės turėjo daugiau laiko knygoms skaityti. Išsamus ir ištęstas pasakojimas. Pabodo detalės apie žemės ūkį, Levino svarstymai apie valstiečius, medžioklės pelkėje aprašymai ir t.t.
Tik, žinoma, intrigos nelabai buvo, nes mažai kas nežino Anos Kareninos istorijos pabaigos


Pritariu
Pvz., punktualų žmogų visada erzins vėluojantys nors ir kelias minutes.
Jurzole gerai ten apie kvadratą paaiškino

o man labiau pasiteisina mamces paminetoji teorija: erzina tai, ka pats turi. apie save kalbu: negaliu pakest, kai reikia ko nors veluojancio laukti, nors pati tai nesergu punktualumo liga...

būtų per daug gerai, jei visus žmones paaiškintų viena teorija

Manęs žmonės neerzina...
Tikriausiai aplink nėra kažkokių labai labai

Du žodžiai apie T. Gerrisen Pažadėk, kad grįši - tikrai silpnesnė už chirurgines knygas, neatpažinau autorės. Istorija nuotykinė, kokių daug. Neišskirtinė.

kalbejau tik apie save

o aš apskritai, ne tau

Deja, šiandien ateiti negalėsiu, darbų gavau iki soties...

Beje, skaitau Kauliukų žmogų... Oj, kaip traukia išmėgint

Na tiesa pasakius manau daugelis susidare klaidinga ispudi,kazkodel visiem atrodo,kad mes labai laukem ir niekaip negaledavom sulaukti...istikro taip nera,sulaukem iskart,kai jau to norejom,tiesiog pirmas buvo dar tada neplanuotas ir pabego po 5 savaiciu...paskui kazkaip vel gyvenimas buvo paseles nesirado vietos ir laiko vaikeliui,o kai jau atsistojom tvirtai ant koju,isigyjom namus va ir atejo laikas galvoti apie vaikus mes is tu,kurie neskuba su vaikais,viskam savas laikas


Tai suprantama,kad silpniau jau uz chirurga turi buti,bet ar kaip meiles linijos romanai isvis banalus ar skaityti galima?

„Andreï Makine“ – netikra mano mano pavardė“

Dešimt metų paslaptingas prancūzų romanistas Gabrielis Osmonde‘as nesutiko atskleisti savo tapatybės. Ir staiga jis sutiko pasikalbėti su vienu didžiausių prancūzų dienraščių „Le Figaro“. Kaip ir buvo manyta, po šiuo slapyvardžiu slėpėsi didis kūrėjas. Pasirodo, tai – rusų kilmės rašytojas, Goncourt‘ų premijos laureatas Andreï Makine‘as.

Prieš dešimt metų Gabrielis Osmonde‘as, išleidęs savo pirmąjį romaną, iškart atkreipė į save ypatingą dėmesį. Knyga buvo akivaizdžiai patyrusio rašytojo, bet autorius atsisakė pasirodyti. Suintriguoti literatūros kritikai paskendo prielaidose. Gal slėpynes žaidžia Pierre‘as Jeanas Remy, Michelis Déonas ar Didier van Cauwelaert‘as? Buvo paminėta net Nancy Huston. O autorius vis apsireikšdavo, leido naujus romanus („Moters, kuri nebebijo pasenti, kelionė“ 2001 m., „20 000 vieno vyro moterų“ 2004 m., „Meilės kūrinys“ 2006 m., „Kitas gimimas“ 2011 m.), kurių temos – skurdus, apgailėtinas šiuolaikinis seksualumas, tušti socialiniai žaidimai, žvilgsnis šiapus ir anapus. Tačiau autorius atkakliai nenorėjo nusiimti kaukės.

Gabrielis Osmonde‘as ką tik išleido savo ketvirtą knygą „Kitas gimimas“ („Alternaissance“). Šį kartą „Le Figaro“ redakcijai parūpo viską išsiaiškinti: jie paprašė autoriaus susitikimo ir jis visiškai netikėtai sutiko. Į susitikimą atėjo žmogus, kurį visi pažįsta kaip Andreï Makine‘ą. Vadinasi, dvigubą gyvenimą gyveno rusų kilmės romanistas, kuriam 1995 metais už „Prancūzišką testamentą“ pavyko pelnyti net dvi svarbiausias prancūzų literatūrines premijas – Goncourt‘ų ir Médicis. O šešėlyje jis, pasirodo, ruošė pogrindinį ir ardomąjį kūrinį.
Prieš du mėnesius išleidęs dar vieną nepaprastai gražų romaną „Trumpų amžinųjų meilių knygą“ , autorius patikslina: „Makine‘as nėra tikroji mano pavardė“. Išmušęs iš vėžių savo kūrybos gerbėjus, jis atkakliai tvirtina: “Gabrielis Osmonde‘as manyje giliau įsišaknijęs nei Makine‘as“.

Kodėl šis žymus romanistas nusprendė rašyti slapyvardžiu? Jis atsako labai rimtai, kaip jam įprasta: „Man neįdomu užimti įsitvirtinusiojo literatūroje poziciją. Norėjau sukurti ką nors gyva, nuošaly nuo pasaulio triukšmo.“ Pakeista pavardė suteikė jam galimybę „laisvai žingsniuoti toliau“: „Osmonde‘as man leido eiti toliau, plėsti problemų lauką, prieiti prie pat ribos, kai viskas tampa neišreiškiama.“ Po šiuo keistu slapyvardžiu, apie jį daug ką bylojančiu (vardas reiškia angelą, Dievo pasiuntinį ir pavardė, reiškianti šį tą nemalonaus „os“ (kaulas), osmose (osmosas), monde – pasaulis, immonde (bjaurus, žemas, šlykštus) – slypi slėpiningų dvasios dalykų paieška. „Kad galėtumėte skaityti Osmonde‘o romanus, turite turėti karštą širdį, tvirtus nervus ir nemenką protą.“ Taip sako pats autorius.

„Le Figaro“ žurnalistai pastebėjo, kad Andreï Makine‘as įsitempęs. Be abejo, jam labai nelengva išeiti iš šešėlio. Rašytojas – uždaro būdo, paslaptingas, nuo vaikystės slėpęs savo mintis, kad niekas jam nekvaršintų galvos“. Jis visuomet išsisukinėdavo klausiamas apie savo praeitį (buvusį gyvenimą), nėra prasitaręs, kaip gyveno tuos 30 metų prieš atvykdamas į Prancūziją. Jis prisipažįsta: „Kitas gimimas“ („Alternaissance“) – pats autobiografiškiausias iš mano romanų“. Keli šimtai puslapių, kuriuos jis skiria savo veikėjo jaunystei, vieni iš gražiausių knygoje. Paradoksalu, kad gyvenimo Sovietų Sąjungoje negandos jį pastūmėjo kurstyti šventą ugnį, kurią jautė savyje.

Kodėl jis ryžosi būtent dabar atskleisti savo paslaptį? Pasak jo, jis dėl to vis dar abejoja. „Šią knygą brandinau daugiau kaip penkiolika metų. Man labai rūpėjo nuo jos pagaliau atsiriboti. Dėl to visai nesitikiu pripažinimo“. Jis veikiau jaučia, kad užduotis įvykdyta. Atskleisdamas Osmonde‘o paslaptį, Makine‘as tikisi suteikti tam, ką parašė, tam tikro reikšmingumo. Jis nori paaiškinti, kad įšventinimo nuotykis nėra jo išgalvotas: jis jį iš tikrųjų išgyveno.

„Kito gimimo“ tikslas yra parodyti, kad žmogus – žaisliukas, veikiamas absurdiškų biologinių ir socialinių priežasčių. Tai sukrečia pagrindinio veikėjo sąmonę ir grąžina sugebėjimą suvokti įstabią dalykų esmę. Jis susimąsto apie Prousto prisiminimus, Joyce‘o epifanijas. Tačiau Osmonde‘as eina dar toliau. Iš savo estetinių ir mistinių patirčių jis sukuria politinį projektą.

Neseniai du Taizė vienuoliai atėjo susitikti su Makine‘u viename knygyne. Jie jam pasakė: „Dvasinių ieškojimų srityje jūs pasiekėte daugiausia, ką įmanoma pasiekti literatūrinėmis priemonėmis.“ Osmonde‘as nepretenduoja sukurti religijos, tačiau tikisi atverti Kelią savomis priemonėmis: sukelti nuostabą, kurią gali suteikti teksto grožis. Rašytojas palygino save su bodisatvomis, kurie pasiekia nušvitimą, bet grįžta į pasaulį papasakoti apie tai, ką suvokę. Gal jis pamišėlis? Pranašai, genijai, šventieji būna palytėti išganingo pamišimo.

„Reikia daryti viską, kas tik įmanoma, kad išplėštume žmones iš šiuolaikinės grobuoniškos visuomenės, iš jų zombiško būvio, -- skelbia jis. Galbūt taip pavyks išgelbėti bent keletą sielų.“ Prancūzų žurnalistai daro išvadą: retai bepasitaiko rašytojų, kurie dar vis tikisi pakeisti gyvenimą. Gabrielis Osmonde‘as to neišsižada.

atsiprašau už paklodę, tekstas ne mano - šiandien tai išplatino leidykla, tik kitur dar neradau, kad būtų įdėta

Sveikos,
neturiu laiko, kada prisėsti prie knygų. Pusę de Sado "Teresė" knygos perskaičiau ir STOP. Laiko neatrandu. Toje knygoje aš atradau lengvą ironiją ir kai kurie veikėjų poelgiai ir mintys tuo pačiu metu sukelia lengvą šypseną. Sutikit, kad mažuma žmonių, užsiiminėdami seksu dar ir filosofuoja apie tai, ką jie tuo metu daro ir kaip.
Linksma knyga

Klopedija, skaityk Jūną, jei tik laiko turi. Taviškes knygas dar palaikysiu.