QUOTE(nasata @ 2011 04 01, 22:04)

]My Webpage[/URL]
Man užteko pajaust savyje gyvybę, kad daug labiau suprasčiau savo mamą... bent jau man taip atrodo......... o jei man būtų leista JĄ dar ir laikyt ant rankų, rūpintis ir būt atsakingai už JĄ........ Dieve, kaip aš norėčiau, kad tos mažos rankytės tiestųsi į mane ir prašytųsi paimamos ant rankų... ir niekas nepašauks manęs Mama........
sorry...vėl praskydau...............
As taip pat noreciau paimti savo dukryte ant ranku,pamyluoti, pasupuoti... Bet... Kai pamenu ja, tokia mazute, gleznute taip sirdi suspaudzia, juk ji manes taip pat niekada nepasauks mama...
Papildyta:
Kazkurioje temoje skaiciau sias eiles, man jos labai suvirpino sirdi...
Aš vėl, o Angele, apie tave mąsčiau, užmerkusi akis meldžiaus,
Paklausiau Dievo-,,kas yra mama? "ir Jį atsakant išgirdau:
,,Tu ir pati gerai žinai, vaikelis-motinos dalis"...
,,Bet, Dieve, kaipgi su manim? Jei jau vaikelio neturiu..."
,,Mieloji, Tu tikrai esi mama"-atsakė Dievas drebančiu balsu...
,,į žemę aš siunčiu vaikus ,vienus-ilgam, kitus-tik dienai, dviem ar trim..."
,,Bet, Dieve, aš nesuprantu, aš noriu savo vaiko čia, dabar..."
Ir atsiduso Dievas virpančiu balsu, ir suspindėjo ašara veide...
,,Vaikelis Tavo su manim, NAMIE, ir patikėk, Jam gera čia...
Jis angelu naktim atskrieja pas Tave, paglosto, išbučiuoja veidą Tau,
Jis žvaigždele tau spindi danguje ir vėju glosto skruostą Tau
Taigi, mieloji, Tu ir pati žinai, kas daro moterį mama...,
Tai jausmas Tavo širdyje
Užgimęs vienąkart ir pasilikęs visada..."