QUOTE(Paradoksualė @ 2011 03 24, 14:22)
Blogai labai blogai elgiates.. niekas jusu minciu neskaitys,tuo labiau vyras

kazkas nepatinka-reikia iskart sakyti,kalbetis ir spresti... tie tylejimai uzpii... negaliu pernest zmoniu kurie uzsiraukia ir mastyk kas atsitiko,ko neatsitiko..
Na siaip man buna labai sunku kalbeti, kai jauciuosi iskaudinta. Zodziai gerklej stringa. Nors tokiu dalyku kaip nekalbadieniai nepraktikuoju, tiesiog mano vyrui reikia issamiai viska paaiskinti, nes is uuominu jis nesupranta nieko, o buna, kad gal nenori suprasti, net jei pakankamai aiskiai pasakau.
Papildyta:
QUOTE(xxkamane @ 2011 03 24, 14:26)
Bet atsalimas neatejo svaime ir nebuvo nepastebimas, nejaugi Jusu vyrui tai buvo normali Jusu busena?
Ne savaime, buvo prieasciu, bet kai isisuka viskas labi sunku kazka keisti, nes vieni dalykai persipine su kitais... Jis neparode, kad nenormalu arba as nemaciau, nepasake, kad jauciasi atstumtas, o kad taip jautesi suzinojau tik visai neseniai... Yra buve, kad ir as taip jauciausi... kakelintoje vietoje po darbu, zmoniu, kuriems reiktu padeti ir pan. Bandem mes ta padeti taisyti, vienu metu gyvenom pusiau atskirai... As buvau susidariusi nuomone, kad jam seima nesvarbu, svarbesnis jo ego, jo asmeniniai interesai... Maziau matemes, apmaejo pykciu, ipratau negalvoti kur jis, ka veikia, kodel negrizta namo... (na jis daug dirba, bet pasirodo ir su draugemis kartas nuo karto susitinka). O mane budavo skaudina tai, kad laukiu, laukiu, o jis niekaip negrzita, plius ir pagalbos norejosi, nes vaikas neramus budavo labai, nuolat ant ranku, nieko neidavo pasidaryt jau nekalbant apie elementaru poilsi. Beveik aksdien skambindavau, ragindavau vaziuoti namo. Po to atsibodo, pradejau nebelaukt, nebebuvo svarbu kada grizta, mazylis paaugo, tapo lengviau. Vat ir gavosi tas atsalimas.