Armand Lanoux "Mopasanas, arba Mielas draugas" Prancūzų rašytojo Guy de Maupassant biografija. Visų pirma turiu pasakyti, kad tikrai nesigailiu ją skaičiusi, nes man visada įdomu žinoti, koks žmogus "slepiasi" po skaitomu kūriniu (kaip ir po klausoma daina). Antra, matosi, kad knygos autorius įdėjo daug pastangų ir sugaišo daug laiko ieškodamas išlikusios medžiagos ir, nors tokiose knygose visada lieka truputis vietos fantazijai, ši, manau, gana tiksliai atskleidžia talentingo, bet nemėgusio savęs viešinti rašytojo gyvenimą. Kaip jis pats sakė,
"viskas, ką parašiau, priklauso skaitytojams, kritikams, priklauso diskusijoms ir besidomintiesiems, bet aš trokštu, kad nebūtų jokių pagarsinimų apie ką nors, kas susiję su mano asmeniu ir mano gyvenimu".
Ką galiu pasakyti apie pačią knygą- man ji skaitėsi gana sunkiai ir nevienodai. Tarpais taip įtraukdavo, kad tiesiog lėkdavau per puslapius, bet buvo ir tokių vietų, kur beveik reikėdavo save versti nesustoti ir skaityti toliau, ypač kai autorius imdavo smulkiai aprašinėti to meto Prancūzijos situaciją ar kokį nelabai įdomų ir žinomą įvykį, į vieną puslapį prigrūsdamas daugybę nieko nesakančių vietovardžių ir pavardžių. Arba tam pačiam skyriuj, kalbėjęs apie vieną dalyką, staiga peršokdavo prie visai kitos, beveik nesusijusios temos. Tačiau patiko tai, kad apie Mopasaną ir kitus žmones, ypač artimiausius, pasakojama be jokių pagražinimų ir nutylėjimų, nebandant ginti ar teisinti.
O pats Gi de Mopasanas, apie kurį anksčiau nieko lyg ir nežinojau- sunku būtų apibūdinti jį vos keliais žodžiais. Galiu tik paminėti, kas man labiausiai įstrigo. Visų pirma, dvi jo didžiosios meilės- meilė vandeniui ir meilė moterims. Pirmoji, gimusi truputį anksčiau, dar vaikystėje, tęsėsi visą gyvenimą, plaukiodamas savo laivais tiek upėmis, tiek jūra, Mopasanas išgyvendavo beveik pačias laimingiausias savo dienas. Meilė moterims (tiksliau būtų vadinti ją fiziniu geismu, nes iš tikro, kaip pats prisipažino, nė vienos moters nemylėjo, tik visada jų norėjo), irgi nesitraukė beveik iki pat mirties, ir, galima sakyti, jį ir pražudė- Mopasanas, visą gyvenimą buvęs fiziškai stiprus ir sportiškas, mirė vos 43-jų nuo sifilio, kuris tuo metu buvo neišgydomas, kurio niekas ilgai neatpažino ir gydė nuo šimto kitų ligų (o per tą laiką rašytojas kentėjo didžiulius įvairių kūno dalių ir organų skausmus ir galiausiai beveik išprotėjo, kai buvo paveiktos jo smegenys).
Dar vienas įdomus dalykas- jo labai artima draugystė su kitu rašytoju ir savotišku globėju Giustavu Floberu, kurį jis laikė savo mokytoju. Knygos autorius iki galo nepaneigė jau anksčiau kitų iškeltos versijos, kad yra tikimybė, jog Mopasanas buvo ne savo oficialaus tėvo, bet Flobero sūnus. Kaip ir beveik šimtu procentų buvo įsitikinęs, kad Mopasanas turėjo tris nesantuokinius vaikus su ta pačia moterimi (neskaitant kitų, nežinomų), kurių oficialiai nepripažino, tačiau kartais lankydavo ir rūpindavosi. Taip pat įsiminė jo didelė baimė ar tiesiog nenoras įsipareigoti, nesvarbu kam- religijai, politinei partijai, Akademijai, kokiai nors draugijai, netgi santuokai.
Dar daug ką galėčiau pasakyti, bet jei ką domina ši asmenybė, siūlau imti ir perskaityti knygą. O pabaigai dar pacituosiu Mopasano žodžius, kurie atrodo visiškai suprantami, tačiau jais išsakytas noras beveik nerealus (kitu atveju nebūtų ir šios knygos):
"Jei žinočiau, kad niekuomet negalėsiu uždrausti smalsioms būsimoms kartoms domėtis mano gyvenimu, mintis, kad šešėlį, kuriame laikau savo širdį, apšvies straipsniai, pagarsinimai, citatos, paaiškinimai, man sukeltų nepaaiškinamą baimę ir nenugalimą pyktį".
jaučiu prisikabins, bet ai.. Ir svarbiausia, kad dar ir Saramago bei jo ,,Aklumą'' minėjau. 
