labas merginos
gerą pusmetį čia nesirodžiau - matau beveik vien naujus veidus
ir... nežinau net, kodėl šiandien čia sugrįžau...
teko daug čia išlieti visko - tad gal grįžau čia paguosti kitų, jog kad ir koks skaudus atrodo išsiskyrimas - laikas viską gydo. tikrai gydo. ir save su laiku nustoji kaltinti. ir kito nebeidealizuoji. ir ateina išsvajota ramybė. man ji atėjo. net nežinau, kaip. kelerius metus vis bėgau nuo jo link ramybės, kelerius metus jau dėjau vis taškus tarp mūsų, visokių priemonių griebiausi, visokios išminties kaupiau ir patarimų sau, bei visoms, kurioms skauda skiriantis.
mūsų istorija siaubinga - pilna neištikimybių, melo, smurto, pažeminimų, vėl melo, užgauliojimų ir grįžimų į pradžios taškus bei durų trankymo tuos taškus trinant. mūsų istorija kupina nervų, isterijų, pykčių ir riksmų. mūsų skyrybos buvo kupinos mano visokiausių pastangų pagyti dvasiškai, sustiprėti ir vėl po žingsnio pirmyn griūti kelis žingsnius atgal. su daug bandymų rasti savus atsiribojimo ir gyvenimo džiaugsmo susikūrimo receptus. su daug priesaikų būti stipriai, mesti šlamštą per bortą ir "jis nevertas mano ašarų" ar "jis man nieko nebereiškia".
o tiesiog po vieno itin skandalingo pokalbio užblokavau bet kokius kontaktus. nebegalėjau gauti jokių jo žinučių, laiškų, skambučių. padėjo darbo pasiūlymas kitame mieste - visai netyčia likimo pametėtas.. ir viskas susidėliojo. po kiek laiko grįžau namo - sutikau jį netyčia ir nieko. nebuvo man gaila nei jo ašarų, nebuvo man pavydu jo prabangos, brangių vynų ir kelionių. tiesiog išgėrėme kavos ir išėjau aš sau be jokių emocijų. ir nebebuvo baisu matyti jo užslėptą įniršį jam miglotai suvokiant apie kitą žmogų, kuris galbūt egzistuoja mano gyvenime, o gal egzistuoja tik jo mintyse. nebesijaučiau prieš jį niekuo kalta, net jei kitų žmonių būtų milijonas. nebesijaučiau jam kažką skolinga. nebejaučiau ir jokių emocijų dėl jo turimų moterų. gal tai ir galima vadinti bet kokiu saitų nutraukimu, nes saitai - tai ne tik gražūs sentimentai ar meilė. pyktis ir nuoskauda - taip pat saitai - ir kol juos jaučiame - esame susietos su tuo žmogumi.
gyvenu ramiai be jo. retsykiais jį prisimenu, bet retokai - ir sunku net pasakyti, kokiu klausimu. kartais užmatau jo demonstruojamas kelionių nuotraukas - lyg akmenį "va ką tu prarandi". ir nei graudu, nei juokinga, nei pikta.
esu dėkinga likimui,, už galbūt tiesą, jog niekas nenutinka be priežasties. o manoji priežastis - netyčia atsiradusi galimybė pakeisti miestą. tiesiog pasiimti tik šunį ir drabužius, o viską kitką palikti. o gal ir be to gyvenimo posūkio buvau jau pribrendusi ramiai užblokuoti bet kokius to žmogaus egzistavimo apsireikšimus. kas žino, kaip būtų, jei būtų kitaip, nei yra.
o likimas su nauju posūkiu pametėjo ir naujų emocijų. visa tai - taip pat vaistai. tik štai, jog gydantis vienais vaistais kilo grėsmė susirgti ir nuo jų. prisižadėjusi vykti TIK dirbti ir nesivelti į jokius emocinius ryšius ir draugystes vis labiau matau, jog to išvengti sunku. pirmiausia - kamuoja žvėriškas ilgesys namams ir ten paliktiems reikalams, veikloms, draugams ir pažįstamiems. antriausia - čia sutikti žmonės taipogi sužadino jausmus, kurie visai man nepageidaujami ir jaučiu kylantį prieraišumą santykiams, kurie pradėjo megztis, tačiau neturi jokios ateities ir dėl to vėl tampa komplikuoti.
gal dėl to čia šiandien ir nusprendžiau parašyti, kad stoviu kažkur sutrikusi - suvokdama, kad mano problema palyginti su jūsų išgyvenimais ir su tuo, ką perėjau pati - tėra žiedlapiai, o iš kitos pusės - kad neapleidžia manęs mintys apie naują sutiktą žmogų ir lengvas pyktis ant savęs, kad mane jaudina jo buvimas su kitomis merginomis, nors kaskart pasižadu, kad nejaudins, nes mūsų bendravimas bet kokiu atveju ateities neturi ir susikomplikavo dar neprasidėjęs. suvokiu, kad pati pradėjau klimpti giliau, nei buvo galima. nors nuo pradžių žinojau. pikta ir tai, kad vis dar puoselėju menkus lūkesčius, nors mudu aiškiai nusibrėžėme tam tikras ribas, ir su lengvais pasipykimais pasidarėme tam tikras išvadas. pikta, nes kaip ir jums, man vėl kyla mažas noras truputį pakaltinti save, jog kai kuriais momentais galbūt galėjau būti sukalbamesnė, kai kur pasikarščiavau, kai kur gal neleidau rutuliotis ir pati užkirtau kelius savo tokiu charakteriu, kai rėžiu tiesą į akis, kai kur per daug gilinausi, nors gilinamasi tik kai santykiai tampa rimti, o mūsų tokie nebuvo. trumpai tariant - nors žinau, kad mūsų santykiai neįmanomi - vis tiek pagaunu save galvojant, kad gal aš kažką sugadinau ir pagaunu save verkiant, nes tiesiog skaudu. skaudu, nes liūdna, nes kartais norisi, kad iš to kažkas gautųsi, norisi būti, norisi mylėti. skaudu, kad gal ir pamilau, skaudu, kad pamilusi bandau pasisavinti ir reikalauti to paties, o gal žinodama, kad jo meilės atsakas vis tik egzistuoja, noriu jį matyti realybėje, poelgiais ir žygdarbiais, ir liūdna, kad to nėra. liūdna, nes man gera su juo. liūdna, kad mudviems kalbantis girdžiu skaudžią tiesą, tačiau kažkodėl net ją suvokdama tikiuosi, jog galbūt būsiu tokia ypatinga, kad jis bent jau teoriškai pasiūlytų viską paaukoti vardan mūsų. liūdna, kad natūraliai elgiuosi taip, kad nebūčiau tokia ypatinga ir sukelčiau jo pyktį ar bent kažką kitko nei susižavėjimas. liūdna, kad iš jo pusės atsiradus tokioms kalboms, turėjau pati jas numalšinti. liūdna, nes numalšinus abiems šias kalbas ir užgimstančius jausmus dabar žvėriškai norisi vėl patirti tas pačias akimirkas ir bent jau sekundei vėl girdėti tą patį ir jausti jo jausmus. skaudu vien todėl, kad negali būti skaudu. skaudu, nes negali būti net jokios pabaigos, kadangi pradžios kaip ir nebuvo. skaudina ne tik išsiskyrimai. skaudina ir pradžios nebūvimas. skaudina ir pradžios būvimas, kurį patys turime nutraukti, o nutraukę nesugebame išlikti stiprūs ir viso to rezutatas - visai nebeaiškus bendravimas, visai nebeaiškios pozicijos ir jausmų brūžinimas, kai nėra nei taip, nei kitaip. o abu kažką daryti nei galime, nei sugebame nusileisti vienas kito išdidumui. būsiu atvira - labiausiai skaudu, nes vis tik širdies gilumoje labai noriu, kad jis mane mylėtų. kad mylėtų beproto. kad vis tik bent jau galvotų apie mane. kad atsigulęs ilgėtųsi - nuoširdžiai ir žmogiškai. nežinau ,ar taip yra. mes abu flirtuojame su kitais, gyvename savo gyvenimus. po ištartų "bijau tave per daug pamilti" abu sąmoningai ir nesąmoningai vienas kitą paskaudiname stengdamiesi pasirodyti kažkokie blogesni, gal taip įsivaizduodami, jog pyktis vienam ant kito užgoš jausmus ir mūsų nebūvimas kartu dėl to taps lengvesnis - juk pykstatnt yra paprasčiau nebūti ir išeiti paliekant kitą - ir kai kitas pyksta anttavęs - irgi lengviau viską nutraukti. nežinau, kokias kaukes jis nešioja, nežinau, kas persimato per mano kaukes.
kokie painūs tie žmonių santykiai ir jausmai. ir svarstau - ką belieka daryti. tyliai mylėti, tyliai branginti tas trumpas geras akimirkas, per daug neimti į širdį visų parodomųjų demonstracijų, ignoravimų, o geriausiai - neimti į širdį ir nutinkančių jo jausmų apraiškų ir ramiai išgyventi ilgesį ir liūdesį, kol laikas to neužglaistys ir meilė nepasimirš. ir kartais nereikia begalybės metų, didelių prisirišimų, kad būtų sunku suvaldyti užsimezgusį ryšį, kad kad to ryšio netektis būtų mažiau skaudi, nei prarasti drauge nugyventi metai.
kad ir kiek mes, merginos, rašytumėm, kad ir kiek išsiskyrimų patirtumėm, kad ir kiek skaudžių negandų turėtumėm įveikti, kiekvieną sykį žmogiški jausmai mus grąžina ten, kur buvome prieš sukaupdamos išmintį. ir kiekvieną sykį riedant ašaroms mūsų turima išmintis, ramybė, gerumas, susitaikymas ir realybės suvokimas atsitraukia į šoną ir išgyvename kiekvieną skauduliuką kaip naują ir nepatirtą, o jokių patarimų nesinori nė iš tolo girdėi ir jie atrodo neveiksmingos atgyvenos. ir kiekvieną sykį tai praeina, naktį pakeičia rytas, o ašaros nudžiūna arba jas nusišluostome pačios ir einame toliau šypsotis ir būti laimingomis.
vakar vienai verkiančiai pažįstamai sakėme, jog pasaulis vyrais neužsibaigia. bet juk tikrai neužsibaigia. skyrybos ar komplikuoti santykiai juk gali ir nebūti trukdis pasidžiaugti pavasariu ar pražydusiomis vyšniomis, pasijuokti, susirasti mėgiamos veiklos, įprasminti save kitais būdais.
kitų žmonių meilė mums tėra šalutinė pasėkmė mūsų meilės mums pačioms. pastaruoju metu buvau šiek tiek pamiršusi mylėti save - netekusi namų ir toli palikusi viską, ką buvau susikūrusi, sunkiai užkrauta darbu ir kamuojama ilgesio - tikrai buvau pamiršusi mylėti save. bet jei sugebėjau kažkada - gal pavyktų ir dabar? gal ir jums tai pavyktų?
linkiu, kad visoms tai pavyktų. bet kokiu atveju pavyks, nes banalybėje slypi geriausia pasaulio tiesa - laikas viską gydo
laikykitės. paliūdėkit, išsikalbėkit ir mylėkit save. mes - žmonės, kartais nereikia bėgti nuo jausmų
