QUOTE(Viltis miršta paskutinė @ 2011 07 28, 20:32)
Visi viską žino, ji ne išimtis, juk paskutinius metus ištisai pas mane gyveno, čia daug jo daiktų, su jo motina ne kartą kalbjomės, su jo draugais bendraujame, net pas žmonos giminaičius esam buvę kartu...viešai rodomės net jo gimtame miestelyje. Jis sako draugė, mylima moteris, kažkada patraukdavau per dantį, kad kokia aš draugė, meilužė esu, tada labai supykdavo.
Maniškiai prieš tuos santykius. Mato kaip kankinuosi, kaip pasikeičiau per tuos metus. Nes žada ir žada skirtis, bet atsiranda milijonai priežasčių. Ir vis aš kalta lieku, nes apie nieką daugiau, tik apie skyrybas kalbėt sugebu būnant kartu. Tada priekaištauja, kad man ne jo reikia, o dokumento, kurį padės ant stalo

Nuoširdžiai nebetikiu tuo.
Teko matyt tokia situacija "is vidaus", kai meiluze lauke skirybu apie 10 metu

jau galiausiai net vaikai vyriskio zinojo apie ja, buvo supazindinti, o skirybu nebuvo

Sutinku, kad skirybos labai sunkus reikalas ir gali but visokiu piktumu, bet kodel mylima moteris turi buti auka? Tagu kaip sakant, uzsiaugina kiausius ir elgiasi kaip vyras. Su zmona galima (bent jau bandyti) graziuoju susitarti ir issiskirti ir buti su ta, su kuria nori buti, o ne vienu uzpakaliu bandyt devynis laukus apkakot. Bus tokia istorija kaip Daivinycios (senose temose buvo) aki vyriokas tai pas ja, tai pas zmona, tai pas ja, tai pas zmona...

Galiausiai buvo abieju isspirtas (nors gal veliau zmona prieme, kas ten ja zino). Nesazininga taip. Jei gali kazka pakeisti-pakeisk, nes jauna dar esi ir galetum buti su zmogum, kuris tave daro laiminga, o ne teikia skausma
Laimės niekam nėra pažadėta. Gyvenimas kiekvienam skiria laiko ir erdvės. Pats žmogus turi pasirūpinti kuo juos užpildyti.