QUOTE(voveriukas36 @ 2006 03 08, 03:05)
Pagaliau yra žmonių, kurie energiją nukeipia kitur: juk nebūtinai visų paskirtis - daugintis ir daugintis. Jei pasaulio istorijoje visiems tik tai būtų rūpėję - iš urvų nebūtume išlindę. Nei jei atsitinka toks likimas, kad nėra tos šeimos, tuomet gal geriau nukreipt energiją kita linkme ir jaust nuo to džiaugsmą.
Žmonių prigimtys ir savirealizacija yra labai skirtingos. Vieni yra orientuoti į šeimos, kiti - į visuomeninį gyvenimą. Ne visiems išeina nukreipus energiją kita linkme pajusti nuo to džiaugsmą. Moteris gali daryti puikiausią karjerą ir visvien nesijausti pilnai laiminga ir pilnai save realizavusia, kita gali be problemų pagimdyti ir augintis tris ir daugiau vaikų, ir jausti, kad jos gyvenimas yra ne tarp puodų ir vaikų, o kažkur kitur. Galų gale, ne visi esame tokios išskirtinės asmenybės kaip Motina Teresė ar Montesori, ne visi esame genijai kūrybine prasme. Genijų, kurių užsikuitimas šeimyninėje plotmėje būtų tragedija žmonijai, yra labai mažai, ir tie patys paprastai anksti pajunta, kad jie anaiptol ne šeimos žmonės, t.y. net jei jie ir turi šeimas, tą naštą tempia jų sutuoktiniai. Dauguma mūsų nesam genijai, geriausiu atveju - talentingi žmonės. Ir net jei aš realizuosiu save kaip gera kasininkė, pardavėja, virėja, vaikų darželio auklėtoja, mokytoja, gydytoja, vairuotojas, santechnikas, inžinierius ar pardavimų vadybininkas, visuomenės gyvenime tai nepaliks gilesnio pėdsako. Kiek tenka sutikti per gyvenimą nesuprastų ir neįvertintų genijų?? Geriausiu atveju tai paliks pėdsaką vienos kartos gyvenime ir ne daugiau. Tuo tarpu savo vaikuose ir anūkuose išliksi ilgai. Todėl natūralu, kad paprastas, nelaikantis save genialiu, nes tam manymui galų gale ir neturintis objektyvių prielaidų, šeimyniškas žmogus galvos apie savo pratęsimą giminėje, o ne vien tik visuomeninėje veikloje.