istikimybe. ar tai imanoma?

pati mirtis nera baisi, baisi yra netektis, isdavyste yra savotiska netektis

Burbtelejimas be pasiulymo situacijos taisymui. Ka siulot, laukt antros progos, ar reanimuoti darini Bobos 2 metodais, paramstant geranoriskais pagalbiniais ramentais?

Aisku, kad ardo.Jausmus ardo, emocijas ardo, nestabilios emocijos isbalansuoja organizma. Va tu kalbi apie ta ejima i kaire kaip normalu teigiama reiskini ir bandai pasakyti, kad neigiamo tame nera. Uztai, kad yra.Isivelia nestabilumas, neapsisprendimas, isimaisius stipriom emocijoms imama vengti atsakomybes, prasideda barniai  ir t,t,Ir vardan ko taip?Vardan "kitokio aukso luito"?

O ką daryt, jei man seksas yra neginčijama meilės išraiška? Jei aš neketinu sieti savo gyvenimo su žmogumi, kuriam tai yra tiesiog „for fun“ aktas tam, kad priverstų raumenis maloniai trūkčioti? Ką daryti, jei po tokio, kaip sakai, vienkartinio „kyšt“ reikalo, dingsta pasitikėjimas, pagarba? Nustekenti savo vertybinę sistemą, kad kuo labiau atitiktų šiuolaikinę pseudoliberalios tolerastijos viskam filosofiją, kuri daug kur iškeliama kaip vertybė (šiandien toleruokim neištikimybę, rytoj toleruokim šeimos modelį „Tėvelis+Mamytė+Tėvelio sugulovės+Mamytės sugulovai+Vaikučiai(?)“, o poryt - pedofiliją ir t.t.)? Paminti savo principus, nes juk „tai tik vienkartinis „kyšt“ reikalas“? Rodyti savo dukrai, kurią galbūt kažkada turėsiu, pavyzdį, kuris teigia, kad toleruoti savo antros galvos nevaldančio patino pasilakstymus pas kitas kumeles yra gerai ir net sveikintina? Vienkartinis „kyšt“ reikalas gali be didesnio vargo nubraukti viską, kas buvo pastatyta. Ir ką daryti tada? Sukandus dantis kentėti dėl tų N metų kartu pragyventų?

Juk taip visas ratas ir eina: yra šiokia tokia vertybinė riba, už kurios elgesys jau tampa nebepriimtinas ir netgi netoleruojamas. Anksčiau tame užribyje buvo moterų laisvės ir teisės, homoseksualumas, pažiūrų laisvė ir t.t. Dabar moterys turi tas teises, už buvimą gėjumi ar lesbiete niekas tavęs nepakars (bent jau ne visose šalyse), kalbėti gali ką nori (sąlyginai) ir nebūsi sudegintas ant laužo, nes pasakei, kad Žemė sukasi apie Saulę. Riba yra kažkur ties šeima ir ištikimybe. Ir kas vyksta? Neištikimybė bei nevaldomo sekso kultas kėsinasi gauti to, ką reikėtų toleruoti ir kam reikėtų būti pakantiems, statusą. O kas tada? Atsiras kas nors į neištikimybės vietą. Koks nors neigiamas reiškinys, kuris bus prie pat toleravimo ribos. O jei tai bus, tarkim, zoofilija? Juk visi gyvūnai „nuo gamtos“, žmogus - irgi gyvūnas, gamtos dalis, gamtoje egzistuoja reiškinys, kai poruojasi, tarkim, tigrai ir liūtai. Jie dar ir palikuonių susilaukia ir nieko nenutinka. O žmogus susiporavęs su gyvunu net tų palikuonių nesusilauks. Iš esmės - jokios rizikos. Pasirinkimo laisvė. Tai tik pavyzdinis variantas, bet, labai galiams daiktas, kad einant tuo vertybių „nuvertinimo“ keliu, jis taps realybe.

Kai ištikimybė nustos būti vertybe, žodis „šeima“ arba išvis neteks galios ir bus nebereikalingas, arba taps mano jau minėtu junginiu ne vien iš tėvų ir vaikų, o ir iš abiejų tėvų meilužių.

Jums tai aktualu?

tai as ir sakiau, kad vaikams nuo mazens reikia diegti normalias vertybes, kad paskui nereiketu gailetis. O dabar isivaizduokit Jusu sunus gyvena palaidai (kitaip nepavadinciau, aisku jei teisingai supratau), tai kas bus su jo vaikais, vaikaiciais? Nuo to ir prasideda isigimimas vertybiu, kurios yra sventos
Papildyta:
pradedate pykti, va cia jau idomu, zmogus pyksta, kai jis nebeturi argumentu, o tada jis pradeda mustis

Kas yra palaidai? Mano sunus negali gyventi palaidai, vien todel, kad mes jo tevai diegeme, o ne imitavome vertybiu diegima. Niekur nepradingsta tai, kas yra isisamoninta. Todell gresmes as tame nematau. Jis nevagia, nemeluoja ir t.t. ne todel, kad jums, ar man tai yra vertybe, jis isaukletas taip, nes jis to nedaro, jog tai priestarauja jo isitikinimams, jam nereikia prievaizdo is salies. Jis yra savo veiksmu cenzorius.
O nesusikalbam, ne del istikimybes kaip tokios, o del poziurio i vertybes.

pirma - as ne is kaimo (kaip jus nevykusiai bandete ikasti), antra- kaip supratau vertybes musu lyg ir tos pacios (nesuprantu kodel tokie gincia kyla), trecia - man nereikia uzuosti kvapa, as zmogu matau is to ka jis kalba, ketvirta - savo jausenu niekam nepriskirineju jusu ziniai.

Prie ko cia kaimas, as esu is kaimo, nes turiu NT kaime ir daug laiko praleidziu tenai.
Berods trecia karta rasau, man kaip zmogui nepatinka, kai brukamos teisingos vertybes, nesvarbu, ar jos yra jusu/mano, ar bobos. Brukimo pozymius as izvelgiu, kai neitikusius zmones, ju gyvensena, vertybes, pradedami skirstyti i isrypusius, ju gyvenimo budas, lyginama su nusikaltimais.
Jus negalite manes matyti, matote tik tai kas prasyta, va kaip jus akcentuojate ir suteikiat intonacija tai rsliavai, parodo tik jus sugebejima izvegti.
Na ka as galiu pasakyti, jei zmogus, nematydamas kito zmogaus, jam priraso nebutu dalyku, neva jis mato, o veliaui neigia akivaizdzius dalykus. Belieka tik skesteleti rankomis.

reiskia zmogus neturi savo nuomones 

O ką daryt, jei man seksas yra neginčijama meilės išraiška? Jei aš neketinu sieti savo gyvenimo su žmogumi, kuriam tai yra tiesiog „for fun“ aktas tam, kad priverstų raumenis maloniai trūkčioti? Ką daryti, jei po tokio, kaip sakai, vienkartinio „kyšt“ reikalo, dingsta pasitikėjimas, pagarba? Nustekenti savo vertybinę sistemą, kad kuo labiau atitiktų šiuolaikinę pseudoliberalios tolerastijos viskam filosofiją, kuri daug kur iškeliama kaip vertybė (šiandien toleruokim neištikimybę, rytoj toleruokim šeimos modelį „Tėvelis+Mamytė+Tėvelio sugulovės+Mamytės sugulovai+Vaikučiai(?)“, o poryt - pedofiliją ir t.t.)? Paminti savo principus, nes juk „tai tik vienkartinis „kyšt“ reikalas“? Rodyti savo dukrai, kurią galbūt kažkada turėsiu, pavyzdį, kuris teigia, kad toleruoti savo antros galvos nevaldančio patino pasilakstymus pas kitas kumeles yra gerai ir net sveikintina? Vienkartinis „kyšt“ reikalas gali be didesnio vargo nubraukti viską, kas buvo pastatyta. Ir ką daryti tada? Sukandus dantis kentėti dėl tų N metų kartu pragyventų?

Juk taip visas ratas ir eina: yra šiokia tokia vertybinė riba, už kurios elgesys jau tampa nebepriimtinas ir netgi netoleruojamas. Anksčiau tame užribyje buvo moterų laisvės ir teisės, homoseksualumas, pažiūrų laisvė ir t.t. Dabar moterys turi tas teises, už buvimą gėjumi ar lesbiete niekas tavęs nepakars (bent jau ne visose šalyse), kalbėti gali ką nori (sąlyginai) ir nebūsi sudegintas ant laužo, nes pasakei, kad Žemė sukasi apie Saulę. Riba yra kažkur ties šeima ir ištikimybe. Ir kas vyksta? Neištikimybė bei nevaldomo sekso kultas kėsinasi gauti to, ką reikėtų toleruoti ir kam reikėtų būti pakantiems, statusą. O kas tada? Atsiras kas nors į neištikimybės vietą. Koks nors neigiamas reiškinys, kuris bus prie pat toleravimo ribos. O jei tai bus, tarkim, zoofilija? Juk visi gyvūnai „nuo gamtos“, žmogus - irgi gyvūnas, gamtos dalis, gamtoje egzistuoja reiškinys, kai poruojasi, tarkim, tigrai ir liūtai. Jie dar ir palikuonių susilaukia ir nieko nenutinka. O žmogus susiporavęs su gyvunu net tų palikuonių nesusilauks. Iš esmės - jokios rizikos. Pasirinkimo laisvė. Tai tik pavyzdinis variantas, bet, labai galiams daiktas, kad einant tuo vertybių „nuvertinimo“ keliu, jis taps realybe.

Kai ištikimybė nustos būti vertybe, žodis „šeima“ arba išvis neteks galios ir bus nebereikalingas, arba taps mano jau minėtu junginiu ne vien iš tėvų ir vaikų, o ir iš abiejų tėvų meilužių.

Man, kaip galbūt būsimai žmonai, motinai bei visuomenės narei, tai, taip, aktualu. Jei kažkada ateis laikai, kai ištikimybė bus nebevertinama, o palaidas gyvenimo būdas taps norma, aš noriu tuo metu jau būti mirusi ir palaidota.

Kalbu apie vienkartini paslydima, ne apie recidyva.

Man, kaip galbūt būsimai žmonai, motinai bei jau esamai visuomenės narei, tai, taip, aktualu. Jei kažkada ateis laikai, kai ištikimybė bus nebevertinama, o palaidas gyvenimo būdas taps norma, aš noriu tuo metu jau būti mirusi ir palaidota.

Ir paskelbta kankine. 

Kaip supratau, priskkyrimas recidyvui priklauso nuo pakartotinumo. Neatrodo, kad atmosfera taptu itin sveika, testuojant - vienkartinis atvejis, ar recidyvas. 

Visiskai nematau kriminalo, pasaulio pabaigos. Atsiminkite istorija, viskas yra cikliska, dabar sekso poreikiu tenkinimo pikas, ateis laikai, kai didzioji dalis zmoniu bus puritonai. Ar pamenat Sodomos ir Gomoros miestus, Kaligula, ar Nerona ir Agripina, Marija Antuanete ir Liudvika XVI. Niekur nieko neisnyksta, gal siek tiek transformuojais, pakeicia forma, bet esme lieka ta pati. Vertybes mazai te pakinta, todel istikimybei niekas negresia.