istikimybe. ar tai imanoma?

As esu nuosaikus viduriukas. Nenoreciau isgyventi inkvizicijos, ar Kromvelio laikus. Geriau nuosaikus viduriukas, be drastisku svyravimu Islaikytas balansas, tarp kuno ir smegenu.

Kad recidyvas butu neimanomas, reikia ne tik atleisti, bet ir pamirsti.

Galbūt ne taip tiksliai išsireiškiau. Radikalaus puritonizmo laikais, kaip kad buvo kai valdė karalienė Viktorija, gyventi ir pati nenorėčiau. Bet „nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvuliškus instinktus ir jų patenkinimą“ filosofija besivadovaujanti visuomenė man taip pat nėra svajonių aplinka Būtų nuostabu, jei žmonijai pavyktų derinti dvasines vertybes ir kūnišką pasitenkinimą, jei nebūtų tų kraštutinių atvejų, bet... Kaip rodo ta pati teta istorija, tai būtų nonsensas.

Atelidimas nenumato amnezijos

Tiesiog reikia pasistengti suprasti, o supratimas nereiskia, kad patesini si veiksma ir uzmirsti. Visa ta procesa palengvina meile, atsiranda papildoma motyvacija.
Papildyta:


Kodel, tai yra siekiamybe. Zmonija tobuleja, darosi humaniskesne, tolerantiskesne. Niekada dar nebuvo zmonijos istorijoje, kad paprastas zmogus turetu tiek laisviu ir teisiu. Prasyciau laisves netapatinti su palaidumu, tai vienas su kitu nesusije dalykeliai.

Nusileist ant žemės verta visada, nes žmogus iš prigimimo nėra skraiduolis. Per aukštai užkilus atsiranda grėsmė prarast pusiausvyrą. Tai labai negerai. Visos pagrindinės vertybės ir žmogui skirtos gamtos dovanos yra ant žemės.


Kuom tas kolektyvas negeras? Kai stabilus tada ir sutvarkyt lengviau. O lygis pats geriausias - prie pat žemės. Tai irgi dovanoja stabilumą ir pusiausvyrą.


Teisingai pasakei dėl tų metų. Skaičiai nieko neduoda. O va branda, patirtis, išmintis, per gyvenimą nudirbti geri darbai - kitas reikalas.
Biblija ne vertybių diegimui skirta. Tai pačių žmonių kūrinys kaip ir pasakos, romanai ir t.t. Religija, menas ir kiti panašūs dalykai - tik dvasios opijus.
Tavo žinios tikrai plačias sferas apima, net ir tas kurios paprastam kaimo žmogui nesuvokiamos. Gal todėl ir kalba kaip Ezopo ar sfinkso. Nieko, bus proga visiem čia apsišviesti geriau.

Jūs esat ne kartą rašius, kad nebūtina nusilaužti rankos, kad suprastum kaip tai skaudu. Nu kažką panašaus.
Tai aš perfrazuosiu; " Nebūtina patirt praradimo jausmą, kad suprastum, koks šalia tavęs žmogus yra tau brangus"

Prigimties nepakeisi - tas tiesa. O dėl raiškos būdų sakyčiau kad galima prisitaikyt reikalui esant. Juk ir gamtoj išlieka tie kurie geriausiai prisitaiko. Aš pati prieš 20 metų nė negalvojau kad tokiais būdais reiks visuomenę auklėt, tais laikais raiškos būdai buvo kitokie. Dabar, įsigalėjus visuotiniam susvetimėjimui, toks būdas daug geresnis atrodo nei eiti per žmonių namus, organizacijas ir kalbėti. Ypač kalbant apie miesčionis.


Tada tikrai turi išskirtinių sugebėjimų. Aš niekaip nepasakyčiau koks yra žmogus net iš nuotraukos, o tuo labiau vien iš rašto. Kad tikrai žinotum - reikia čystos natūros.

Rašymas man yra darbas, skaityti mano posmus - irgi darbas. Baimė praeina darbo eigoj. Taip kad mažiau burbėk daugiau dirbk.


Mano darbas neturi nieko bendra su pranašystėm. Ateities aš neburiu, dirbu su tuom ką šiai dienai turim ant savo žemės.


Perdėtas civilizacijos garbinimas ir ėjimas prieš gamtą neigiamai paveikė žmonių psichiką ir sveikatą. Jei laiku nebus tai pataisyta, iš to gali susidaryt negrįžtami procesai, ir visuomenė bus pasmerkta sunykti, geriausiu atveju negrįžtamai išsigimti. Jei buvo kaži kokia darbo reikšmė beždžionės sužmogėjimo procese, tai turi būt jo reikšmė ir žmogaus grįžime prie savo šaknų. Nors aš nesakyčiau kad žmogus būtinai iš beždžionės.


Gal yra žmonių kurie į viską gyvenime žiūri kaip į meną. Nežinau. Man šita diskusija yra visų pirma darbas, todėl stengiuosi kuo aiškiau rašyt. Viską ką rašau galima suprast tiesiogiai.


Sakyčiau kad geri pagelbiniai sugulovai paprastai neišgriauna šeimos ir tada kai tie santykiai su anais yra pastovūs. Gal net ir daugiau darnos tada. Kai yra pagarba, supratimas, atvirumas, visi pažįsta vieni kitus - tai tuo labiau pasitarnauja šeimos darnai. Pavojus šeimai tik išskirtiniais atvejais, kai pagelbinis sugulovas pasidaro pagrindiniu, o sutuoktinis ar sugyventinis atrodo kaip nebereikalingas balastas. Bet tokie dalykai retai kada atsitinka iš karto. Ir dar vienas dalykas svarbus: jei sutuoktinį ar sugyventinį rinkaisi iš natūros, pagal gamtos šauksmą, tada labai maža tikimybė kad ateityje anas pasidarys visai nebereikalingas; jeigu apsiženijai už tokio prie kurio netraukia ir to gamtos šauksmo nėra, tai yra labai rimtas pavojus sveikatai ir gyvybei. Tokia santuoka yra kritinė nuo pat pradžios, net ir sugulovai gali anos neišgelbėt. Grėsmė visada yra tik tame kas nukreipta prieš gamtą ir žmogaus natūrą.


Jei šeimoje viskas gerai, iš pagrindų tokia šeima greičiausiai neišgrius net ir turint po kelis pagelbinius sugulovus. Ypač kai dar yra tarpusavio supratimas ir pagarba vieni kitiem. O gamtos šauksmas gali būt ir ne vienam, tas manau ir arkliui aišku. Mes visi žmonės.

Dirbi mamkoje?

Siulyciau is kart nusisaut.Nereiks taip kankintis del baisingai nedoro pasaulio

Boba, tu kazkaip idomiai komentuoji, visa laika tvirtini, kad paklydimas (sugulovai) yra norma, bet laikas nuo laiko praslysta mintys, kurios isduoda tave kaip ne tokia agresyvia (gal ne visai tinkamas zodis) ir vulgaria asmenybe
Papildyta:

nereikia sio pasaulio taip juodinti, ne viskas prarasta

Eik tu ,darbininke didzioji Tokiu rastu,kaip tavo, as niekad rimtai nepriimu. Ir kodel man nuojauta sako, kad cia grynas issidirbinejimas?
Papildyta:

Ne ,ne ..kam taip drastiskai ..nedoras pasaulis -gerai ypac gerai- vyrai tokiame pasaulyje ...geri vyrai, nuo kuriu galvos svaigsta vien tik paziurejus i juos