Mielos moterys! gal jus mums ka nors patarsit... visiskai esu zalia invalidumo klausimais, nes mano aplinkoj zmones, turintys nedarbinguma, yra jau pensininkai. MB 38 metai, turi rimta zarnyno liga, nuolat vartoja vaistus. siaip gyvena pakankamai visaverti gyvenima, dirba - institucijoj, kurioj darbo pobudis yra nuolatinis bendravimas su klientais - taigi, jo darba uz ji nieks neatliks, joks pavadavimas neimanomas. karts nuo karto (pora kartu per metus) tenka imti nedarbinguma, bent jau kol kas darbdaviai tai toleruoja.
dabar situacija, deja, nera labai stabili. pries 1.5 metu teko gydytis ligoninej, dare operacija, po poros nedarbingumo menesiu pilnu tempu vel grizo prie darbo, neblogai tvarkesi, bet gali buti, kad artimiausioj ateity prireiks dar vienos operacijos... be abejo, sveikata visada yra pagrindindinej vietoj, jei ji zenkliai suprastes, nori nenori teks imt invaliduma, nes darbe ir palakstyt tenka, jo darbas nera grynas sedejimas kabinete.
visiskai nenusimanau dabartinej sistemoj... kiek suprantu, neber grupiu, kai zmogus, turedamas neauksto lygio invaliduma, galedavo dirbt pilnu etatu (pataisykit mane, jei klystu ir ne taip traktuoju sena sistema). bet dabar invalidumas yra nustatomas, kiek zinau procentais, tai yra pvz jei darbingumas 80 procentu tai ir darbo diena analogiskai sumazeja, ar taip suprantu? nezinau, mes su draugu pasimete.. ar verta jaunam vyrui, kuriam dar visas gyvenimas pries akis, prasidet su invalidumu? ar kentet, padaryt ta operacija, jei reikes, ir po keliu nedarbingumo menesiu grizt normaliu tempu i darba? operacija neisgydys, tai letinis susirgimas visam gyvenimui. kokios nedarbindumo pasalpos galima tiketis turint, na pvz apie 1800 atlyginima bei apie 15 metu staza, jei paskirtu pvz 50 proc nedarbinguma? bijau, kad iforminus invaliduma, darbdaviu tokia situacija netenkintu ir MB atleistu, o mano sveikatele, deja, irgi neleidzia tiketis didesniu, nei turiu dabar, pajamu.
atsiprasau uz toki ilga monologa, tikiuosi, isdesciau situacija ne per daug painiai.. ka patartumete? jau seniai kildavo minciu, bet ta sveikata leisdavo padirbt intensyviau, o dabar jau emiau abejot, gal tikrai vertetu pamastyt... buna ir skausmu kas pora menesiu, matau, kaip kartais kankinasi, neisivaizduoju, kaip vargsas dirba uzejus skausmo priepuoliams... bet man atrodo uzsidejus ta "stampa" su darbais butu visiska tragedija, moteriai, ko gero, butu paprasciau su tuom susitaikyti. buciau dekinga isgirst bet kokia nuomone