Kartą gyveno toks Berniukas. Berniukas turėjo mylinčius tėvelius, gražius namelius, ir viską ko tik reikia mažam vaikučiui. Jis buvo labai mažutis.Vos kelių dienelių. Ir vis dar su savo mamyte gulėjo ligonineje. Kaip jau sakiau, tėveliai jį labai mylėjo. Jie norėjo nudžiuginti savo sunaitėlį, todėl padovanojo jam labai gražų, naują pliušinį meškiuką. Berniukas su juo susitiko ligonineje, ir nuo to laiko nepaleido jo iš rankų.
Laikas bėgo, mažasis berniukas atsidūrė savo nameliuose. Jis sparčiai augo, žiū, jau ir dantukus turi, ir prašosi nuo mamos rankų, nes nori savom kojytėm pabegioti. Galiausiai berniukas ištarė pirmąjį žodį. Jis pasakė " Pūkelis". Taip jis nuo to laiko vadino savo meškiuką.Taip, taip, tapatį meškiuką. jis vis dar jį turėjo.
Metai bėgo nesustodami. Berniukas vis labiau augo, darėsi vis didesnis. Ir deja, vis rečiau prisimindavo Pūkelį. Ilgais vakarais, kai Berniukas su darugais žaisdavo savo naujuoju elektroniniu automobiliu Pūkelis galvojo " Ak, ką aš tokio padariau? Kodėl mano šeimininkas mane pamiršo? Juk taip smagu mums abiems būdavo.Juokdavomės ir žaisdavom.O dabar? Dabar aš guliu po lova, pamirštas ir nereikalnigas. Manęs jau seniai niekas neišskalbia. Ak... o kad grįžtų tie senieji laikai..."
Bet Berniukui buvo nė motais. Kartą, kai netyčia užkliuvo už Pūkelio pareiškė savo mamytei " Mama, ką šita seniena čia veikia? Ji tik užima vietą. Man jo tikrai nereikia. Pamanykit, kažkos "Pūkelis". Koks aš buvau mažius. Fu, nuo jo dar ir dvokia, ir akies vienos neturi.Išmesk jį greičiau." Mamytė ir išmetė į konteinerį Pūkelį.O Pūkelis verkė visą naktį.jis nesuprato, už ką su juo buvo taip pasielgta. Graudžios ašarėlės riedėjo jo skruostais. jis nenorėjo būti šiukšle.Ne, ji ne šiukšlė.Jam čia ne vieta.Bet tada... kur jo vieta? Jo vieta buvo jaukiuose namučiuose su Berniuku. Bet Berniukui jo nebereikėjo.Tai išeina...kad Pūkelis nebeturi savo vietos. Kaip baisu, galvojo Pūkelis. Bet jis tikėjo, kad visi turi savo vietą, ir pasišovė savąją atrasti.
Jis išsiropštė iš konteinerio, ir išėjo į gatvę.Ilgai jis slankiojo ten, negalėdamas rasti sau vietos. Pradėjo lyti.Meškukas sušlapo.O su viena akyte per lietų jam vis sunkiau sekėsi ką nors įžiūrėti.Jis valandų valandas vaikščiojo, kol apėjo ratą, ir atsidūrė prieš Berniuko langus. Nusprendęs, kad jo vieta yra kuo arčiau savo buvusio šeimininko jis įsitaisė po medžiu kuris augo prieš Berniuko namų langus.
Kaip jūs visi žinote žaislai naktį atgyja. Atgijo ir prie lango surikiuoti naujieji berniuko žaislai. Jie tarpusavyje kalbėjosi "Ei, pažiūrėkit į tą meškiuką, jis gi gyveno pas mūsų šeimininką" - tarė elektroninis automobilis. "Tikrai.Aš prisimenu jį. Jis visai mielas.Ir man taip jo gaila, vargšelis" - atsiduso robotėlis. "Ei, pala, pala.o ar jūs nepagalvojote, kad jeigu Berniukas užmiršo meškiuką, nors taip jį mylėjo, ar jums neatrodo, kad vieną dieną jis užmirš ir mus???" - išsigando elektronis traukinukas. Staiga visi žaislai pradėjo panikuoti.Juk tai tiesa.Išsigandę žaislai ėmė pulti lauk pro duris.Jie visi, drauge nuvažiavo tiesiai į vaikų ligoninę.Pakeliui pasiemė su savimi ir Pūkelį. Jie visi drauge nurūko į vaikų ligononę, kur gyveno vaikai.Vaikai, kurie neturėjo žaislų.
Ten nukakę, jie išsiskirstė. Kiekvienas nudundėjo į skirtingas palatas.Tarp jų ir Pūkelis. Pūkelis pateko pas vieną mergaitę.Mergaitė taip džiaugėsi Meškiuku. Jai nerūpėjo, kad ji senas, kad nuo jo šiek tiek dvokia.Mergaitė jį nuprausė, įsiuvo naują akutę.Ji labai mylėjo meškiuką. Ir jie buvo kartu amžinai. kiti vaikai taip pat labai džiaugėsi naujaisiai žaislais.
Smagu nebuvo tik Berniukui. Atsibudęs jis nerado nė vieno žaislo. Berniukas suprato savo klaidą. Jis labai liūdėjo ir gailėjosi. Galvoje mirgėjo smagios akimirkos su Pūkeliu.Ašaros pačios ištryško jam iš akių. Bet jis jau nieko nebegalėjo pakeisti. Nuo to laiko Berniukas pradėjo vertinti viską ką turi. Viską viską.
Na štai ir pabaiga. Galima pakeisti iš Berniuko į Mergaitę pritaikant savo vaikeliui. Kaip jums ši pasaka? laukiu nuomonių
