QUOTE(leverete @ 2012 04 16, 15:25)
1) Pradejome aiskintis (kaip kokie senai vedusi ir praradusi rysi seima), buta daug asaru ir nemiegiu naktu, nes visiskai nesupratau jo (dabar zinau,kad ir jis pergyveno,bet tuo metu apie tai tylejo).
Daug itampos ir nezinios, kas bus toliau, tai labai vargino ir sekino mane, jutau diskonforta ir nejaukuma, nors negaliu neigiamai sneketi, is tuo meto yra ir labai geru atsiminimu.
2) P.S. Nepagalvok,kad tie nesutarimai, kaip barniai. Visiskai ne, tai buvo tiesiog nesupratimas vienas kito iki galo,kurie davesdavo iki ne bendravimo vienas su kitu keleta dienu. Ir kogero mano, kaip Vezio atstoves isgyvenimai ir pergyvenimai isliejami nakti i pagalve, nes as jo nenorejau prarasti, jei ne vyras, tai nors draugas.
3) Drauges mane ramino ir kalbejo, kad joks vyras taip nesielgia - palik tu ji.
4) Luzis buvo ganetinai skausmingas, kaip tyla pries audra,audra ir po audros svytinti saule. To pasekoje, musu rysys vel atgijo ir tapo tvirtesnis nei pries tai, supratome,kad vienas kito norime, tik abu uzsimaskave slepiame. Na ir daugiau viskas palaipsniui kilo.
Aš vis iš naujo įsitikinu, kad yra kažkas tokio vienijančio vėžiukė+skorpionas poras. Būtent tie etapai, kurių metu kuriamas abipusis pasitikėjimas.
1) Paryškinti žodžiai atitinka dabartinį mano ir B etapą, mes jau lyg seniai pažįstami, bet draugauti ėmėme labai sudėtingu abiems laikotarpiu, ir iki šiol aplinkybės mums nepadeda. Pas mus tai būna barniai, bet mes galima bartis dvi valandas nesusipykdami. Nežinau, ar aiškiai čia parašiau, bet taip būna. Lyg išlietume visa kas susikaupę, lyg atsiskleistume ten, kur saugu. O kartais tikrai jaučiuos lyg būtume 30 m. vedę ir kažkokioj krizėj atsidūrę. Bet užtat galima įvertinti tai, ką turi, nes kai supranti jog viskas aplinkui mums kaip porai nepadeda, o mes vis tiek kartu, tai kartais galvoju - jei visa tai ištversim, būsim užsigrūdinę visam gyvenimui. Didžiausia mano klaida - stengimasis kažką pakeisti per jėgą. Jua suprantu tai, nes kiekvieną kartą įsitikinau, kad tai visai negelbsti, o tik viską sulėtina ir atitolina.
2) Tikiu , kad viskas bus gerai. Bet taip, nebendravimo būna net ne dienom, o savaitėm. Bet aš jį pažįstu ir gerbiu jo erdvės poreikį, nes matyt pasitikiu, nors kartais ir būna sunku, nes jis ne toks, kaip kiti, ir bendros taisyklės čia negalioja. O kai mes per kokią jausmų audrą išsišnekam, paaiškėja, kad kitas kaip veidrodis lygiai dėl to paties bijo/nenori/pyksta iš savo pusės. Na, pvz, aš jam kažkada sakiau : "iš kur man būti tikrai, kad tu būsi rytoj šalia?", tai jis atsako "analogiškai ir aš galvoju". Taip ir suprantu, kad mes laaaaabai nelengvai prisileidžiam žmones ir kiek laiko mums reikės - tiek.
3) Taigi, nebūtume mes vėžiai, jei pasiduotume draugių įtakai. Maniškės irgi, net nepažinodamos jo padoriai, vis su tokia gaida man atseit "pykstu aš ant tokių vyrų", "uoj, laisvė laisvė, o kur jis būna - pasakyk man ?" "vyras ką myli, su tuo ir būna" arba "pradžioj aš juo labai tikėjau, o dabar..." . Sunku ir skaudu tai girdėti iš draugių, kai žinai, kiek tau pačiai kartais kainuoja tikėti savo jausmais ir savo žmogum besąlygiškai. Bet juk jos nežino kas yra jo meilė ir jo rūpestis- tai sau pasakau ir stengiuos ant jų nepykti. Jos nesupranta jo papraščiausiai, tai ko iš jų norėt taiklumo? Jos nežino atpildo, kurį gaunu už tai kad jį myliu ir tikiu, kad jis pajėgus viską sutvarkyti ir išspręsti. Tikiu, kad praeisime šį etapą sunkų, ir po to , pasimiršus negandoms, jau jos džiaugsis mano laime. Tiesiog skirtingas kiekis pas žmones kantrybės ir mokėjimo pažinti suprasti matyt.
4) To ir tikiuosi.
Beje, aš irgi pagaunu save galvojant : na, jei mums kartais visgi netyčia bus nelemta būti kartu kaip šeimai, tai jau ir taip yra begalybė, ką jis man davė, ką mes vienas kitam davėm, vien tai, kad kitas kažkur bus šiame pasauly teikia stiprybės gyventi toliau. Bent draugais liksime, kaip ir iki tol kad buvom.
Dar pagalvoju kartais, kaip aš visgi kreipiu dėmesį į kitų nuomones, pamiršdama mūsų su juo tiesą. Na, pavyzdžiui, mes su juo nuo pažinties pradžios mokėjom vienas kitą be žodžių suprasti, nežiūrėdami matyti, neaišku kodėl taip pasiilgti. Ir dabar pvz kažkas man brangus pasako "pora turi taip ir anaip", aš galvoju ir jam sakau "mes turim taip ir anaip, ar ne?" . taigi koks absurdas, mes niekad taip ir anaip nedarėm, mūsų tai natūraliai netraukė. mus natūraliai traukė tik tai, kas mums natūralu, mums ir niekam kitam. tai supratau, kiek many yra perdėto kreipimo dėmesio į kitus, kas blaško nuo to, kas yra tik mūsų ir tik taip, kaip mums reikia..
uoj kiek prirašiau, na toks gyvenimo etapas, nieko nepadarysi