Vaikas su galva daužosi i grindis!?

Nesipykit mergaites Mamai reikia palaikimo o ne jusu barniu
Mano vaikas irgi ne iš tų ramių angeliukų. Ko tik nebandžiau kol buvo mažyte... oh...
Kad vaikai ne isterikai ir ne artistai, tai tiesa, jie kazkas labiau uz viso to, profi )) Taigi nesutinku, kad Aukse siūlo nekompetentiškus patarymus. Nes nereagavimas, kaip bebutų yra geriausia išeitis. Beabejo ir širdi pamaudžia, ir ašarą nubrauki, vaikui nematant. Bet reikia suprasti, kad tai auklejimas, jis neturi buti pataikavimu. Kelios savaites, o gal keli menesiai auklejimo kovojant su šita problemą, atneš ramybe šeimai, ir didelį indeli į vaiko teigiamo harakterio formavimą. Bet jokių būdų negalima pamiršti rodyti vaikui kaip reikia reagoti, pasakoti, aiškinti, girti kai ramiai reaguoja, ir svarbiausia patiems elgtis taip, kaip ko laukiame iš savo vaikučių.
Viskas bus gerai, nebijokit, ir neprisigalvuokit. Mano mergaite dabar rami, tikra intelegente. O buvo kažkas baisaus, net prisiminti kraupu. ))

o tai kaip jus elgiates, kai vaikas ignoruoja jusu koki nors pasakyma ar elgesi?

kaip teisingai ir rasot, vaikas mokosi is pavyzdzio. taigi, kokia pamoka ismoksta vaikas, kurio jausmai (vaiku, ypac mazu, elgesys - daznai yra paprasciausia emociju israiska, o ne samoningai pasirinkti veiksmai) ignoruojami?



kita vertus, gal is tiesu kartais tokiose temose paprasciausiai skirtingai suprantami kai kurie zodziai. "ignoruoti" pakeitus "nesureiksminti, reaguoti ramiai", patarimai skambetu visai kitaip

Na gince ir slypi tiesa. Juk nera nei vienodu vaiku, nei vienodu situaciju. As tik dalinuosi ismokta teorija, kuria buvau priversta pritaikyti praktiskai. Tikrai nesijauciu visazine ir labai daznai, su tomis savo ziniomis, atsiduriu gyvenime aklavieteje.
O ir naudotis mano patirtimi nera butina, juk as neverciu per prievarta elgtis taip ar anaip. Tiesiog tegul mama pati atsirenka, naudinga jai bus tai ar ne.
O, kad suprantame, kas parasyta kitaip, tai faktas. Net dar syki paskaicius mamos posta, as pradejau matyti ir toki dalyka, kad vaikai kartais atsisede linguojasi. Jie nerodo oziuku, bet tiesiog siubuoja. Jei yra si situacija, nes is posto labai sunku suprasti, vadinasi viskas keiciasi radikaliai ir ignoravimas (man sis zodis nera piktybinis) ar graziau skambantis zodis nekreipimas demesio (pripazystu, kad esu kalta )cia visiskai netinka. Tai taip vaikas save ramina. Va tada viskas turi buti atvirksciai. Kai pradejau dirbti vaiku namuose, tokiu vaizdu maciau labai nemazai. Tiesiog tada buvo mazai patirties ir daugiau mazu vaiku. Fiziskai neiseidavo speti prieiti prie kiekvieno. Bet tik pamatydavau toki vaizdeli ir gavusi patarima ir psichologo as tiesiog tokiam vaikui skirdavau daugiau laiko uzmiegant. Uzmigdydavau padavus ranka, kasydavau nugaryte, glostydavau daugiau. Dabar is vis tokiu vaiku nebematau, tai visiskai esu pamirsusi ir toki reiskini.
Zinoma as norejau parasyti nesureiksminti ir nelabai pykstu ant zodzio ignoruoti. Man jis visai nepiktybinis.
Dar... kad neuzsitraukciau mamos nemalones. Tai nebutinai nepriziuretas vaikas. Tai tiesiog dazniausiai buna ramus vaikas, ir jam pradedame skirti pakankamai mazai demesio. Tiek, kiek jam is tikro reiketu.

Tai visgi - vienerių metų vaikas - isterikas ir artistas?

Cia as pasikartosiu, nes esi truputi susipainiojus

http://www.bidstrup....ntent/0920.html

Is to gali plestis diskusija toliau. Ar vaikas kartais buna isteriskas ar aktorius.

O jei sioje situacijoje tevai butu tik paeme laikrodi ir nekreipe demesio (ignorave) jo leidziamus garsus, jis be ziurovu butu tiesiog kazkada nusiramines. Jam butu nebeidomu sekanti karta taip elgtis. Daug sunkiau yra tai padaryti parduotuveje, kai "mazajam artistui" ziurovu yra daug.
O gal yra kitas budas tokioms situacijoms isvengti?

tai vis tik artistas...

jus taip tvirtai darote prielaida, kad vaikas "isterikuoja" tycia, tikslingai ir geba isterija tiesiog "isjungti", jei to pageidauja tevai, ar jei siaip nera auditorijos?




na, man savaitgali teko stebeti tokia seka: metu ir devyniu menesiu vaikas zyzia, kad mama ji paimtu ant ranku. mama reikalauja, kad jis eitu pats ir nepaiso vis atkaklesnio vaiko rekimo: ji tiesiog nusistaciusi, kad vaikas turi eiti pats. taigi vaizdelis - vaikas rekia, mama neima jo ant ranku. kaip siulytumet isvengti tokios situacijos?

Jokiu prielaidu as nedarau, manau, kad tokiu atveju, koks yra piesinelyje, tiesiog sveikiausia yra islaukti, kol vaikas nusiramins. Perziurek tame paveiksliuke suaugusiu zmoniu reakcijas, jie tiesiog jauciasi nugaleti. Bet kokia reakcija yra paskatinimas vystytis tokiam elgesiui toliau. Baisiau bus parduotuveje, kai uzsimanys kokio zaislo.
O namie, kai vaiko isterija (oi, oziukai) baigiasi, galima tiesiog su juo pazaisti, paglostyti, apsikabinti ar pan. Nors kiek esu stebejsi tokia situacija, daznai vaikas pradeda paskui pats ieskoti kontakto, dar veda derybas, sypsosi, gudrauja, sutelkia visa zavesi, vienu zodziu iesko iseiciu pats, tik reikia palaikyti jo pastangas.
Gal ir yra geresniu iseiciu is tokios padeties, bet as ju nezinau.

Na o toje situacijoje su vaiku, kuris prasosi ant ranku... As tai paimciau ant ranku. Tur but vaikas pavarges. Gal mamai tiesiog reiketu planuoti atstumus pasivaiksciojimui? O gal jam nepatinka kas nors ir jis iesko saugumo. Cia visai kitas dalykas.

pasiziurejau si piesineli.


klausimas nekorektiskas: vaikas reaguoja adekvaciai savo amziui, ty, jis uzsiemes jam idomia veikla, kuria suaugusieji nutraukia, todel vaikas supyksta ir parodo savo emocijas.

neadekvaciai reaguoja suaugusieji, kurie nesuvokia, kad vaiko reakcija normali ir nereikia jos sureiksminti. uztektu
1. patraukti pavojingus daiktus vaikui is akiu, vaika nuraminti ir sudominti kita veikla
arba
2. parodyti, kaip teisingai naudoti plaktuka, pvz, padavus kalti lentele ir vini arba nusivedus i dirbtuve ar pan. cia pagal aplinkybes ir galimybes.



butent. uztektu ta vaika priglausti, palaikyti ant ranku ir po kurio laiko jis vel butu pasiruoses eiti pats.



abiem atvejais - akcentas butu i konfliktines situacijos isvengima, adekvacia reakcija i vaiko emocijas, o ne krizes eskalavima vaiko emocijas ignoruojant arba isitraukiant i "valiu kova".

Va apie tai as ir cia kalbu

tu kalbi apie ignoravima. tai visiskai kitas reagavimo i vaiko rodomas emocijas budas.

Sveiki visiems,

Aš norėčiau paklausti jūsų nuomonių/patarimo panašia tema. Žinoma, visko trumpai nenupasakosiu (ypač kas padėtų padaryti tikslias išvadas apie vaiko elgesio priežastis), bet mano sūnus (jam beveik 6 metai ir, kas glai būti svarbu, jam diagnozuotas hiperaktyvumo ir dėmesio sukaupimo sutrikimas).
Bet situacija "panašia tema" yra kad jis dažnai (ne visada, bet ypač naujose situacijose) labai skaudžiai reaguoja į nesėkmes. Visada stengiuosi padėti (t.y. arba jį padrąsindama pabandyti dar kartą arba padėdama kažką padaryti kartu), bet kartais jo reakcijos būna tokios stiprios, kad nebežinau ką geriau daryti. Aš tarsi ir galėčiau nepaisant nieko, bet kuriuo atveju jam padėti, bet iš kitos pusės tarsi norėtųsi, kad išmoktų pagalbos paprašyti gražiai, o ne tokiais sukrečiančiais būdais. Ypač galvojant apie artėjančią mokyklą. Todėl paskutiniu metu (t.y. kai jau vaikas buvo pakankamai didelis) bandžiau tartis, kad padėsiu, jeigu gražiai pakvies, o jeigu rėks, pagalbos gali ir nesulaukti (nors žinoma, matydama, kaip jam pačiam skauda ir sunku, ir žinodama, kad jis tikrai nesąmoningai taip daro), dažniausiai atsiliepiu ir į bet kokį kvietimą... Nors - pastebėjau, kad nors audringa reakcija ir nėra sąmoninga, bet norėdamas jis gali susivaldyti, galvodamas apie gražaus paprašymo susitarimą. Aišku, norėtųsi, kad rami reakcija ateitų savaime, iš teigiamos savivertės ir t.t., tai be abejo yra didelis kompleksinis dalykas, ties kuriuo dirbame ir stengiamės ir tam tikrų rezultatų tikrai yra, bet va konkrečiose situacijose - kaip patartumėte elgtis su 6 m. vaiku? Kuris kartais ir nesėkmingai besimaudamas batą gali labai labai audringai reaguoti. Priimti bet kokią reakciją ar ne, ir jei priimti , kokiu būdu geriausia tai padaryti, kad ir vaiko jausmai būtų neatstumti/neignoruojami, bet ir kad jis visgi mokytųsi juos išreikšti tinkamesniu būdu?