Vaikas su galva daužosi i grindis!?

As ta zodi suprantu, kaip neutralu elgesi, nepastiprinima. Apie kitoki ignoravima as nekalbu. Parsiusk nuorodele, man labai norisi suzinoti apie si auklejimo buda. Tai, apie ka tu parasei dabar, as suprantu, kad tai yra auklejimo klaida. Nes i vaiko emocijas reikia kreipti demesi.

Kazkaip tu turi su juo rasti buda, kaip nusiraminti.
Vienas padykes (ne hiperiukas) vaikinukas (8 m.) pas mus gyvena. Rimtos problemos mokykloje ir pan. Bet koks jis yra nuosirdus... Atsirado jam globejai jau rudeni. Mes labai ilgai su juo snekejomes vakare, pries jam vykstant pas globejus. Jis labai pergyveno, ir sake, kad zino, kad yra padykes, bet nezino ka su tuo daryti. Nes labai nori pas globeju gyventi.
Tai as jam papasakojau istorija, kur ant kaires peties gyvena velniukas, o ant desines angeliukas. Jie nuolat pykstasi ir velniukas labai daznai nugali. Todel, kai velniukas prades prasyti jo padaryti kokia isdaiga (jo paklausiau, ar girdi, kaip su juo jis viduje kalbasi) (vidinis balsas). Tada nubek prie langelio ir ziurek, kas pro ji vyksta. Pamatys velniukas, kad tu su juo nedraugauji ir atstos.
Susirgo musu vaikinas ir pateko i ligonine. Po ligonines gydytoja istaise jam sanatorija. Vezti i Palanga teko man. Reabilitologe jo klausia, ar geras esi. Jis atsake, kad kartais buna svogunas, bet paziuri pro langeli ir viskas susitvarko.

Vis tik hiperiukas turi nuolat laikytis rezimo, taisykliu, nepavargti.

O, kad nebutu taip astriai reaguojama, gal apie naujoves jus turite kalbeti iki tol, kol jos ivyks? Gal jis siek tiek apie naujove zinodamas reaguos svelniau? Pvz. Isvykstant i koki nors turistini zygi tu galetum papasakoti kas ten bus. Aptarti kas gali nutikti. Tiesiog sumazinti itampa. Panasiai tai turetu skambeti...Mes vaziuosime su Migle, Karolina ir ju teveliais i zygi. Dar ten gali vaziuoti ir Kristupas su mama. Migle tur but tenai zais kamuoliu, Karolina zadejo pasiimti badmentona, bet nebutinai. Kristupas megsta zvejoti, gal ir tu noretum paimti tecio meskere? O gal veiksi ka kita? Visiems patinka zaisti kortomis uno, as nemanau, kad jos sumastys jas pasiimti. O gal tu susiskambink su jomis, pasitarkite ka veiksite. Mes ten maudysimes, kepsime desreles. Ar jus noretumete, kad padaryciau mielines teslos ir jas uzvinioje ant pagaliu galetumete ant ugnies issikepti?
Manau, kad ideja su kepta ant lauzo tesla, jis tikrai suzybes, taip pakils jo saviverte? Jis prades maziau bijoti nauju situaciju.

Ir dar...gal gali parodyti savo pavyzdziu, kaip tu elgiesi, kai tau nepavyksta. o humoras, koks nors mazas juokelis, labiausiai mazina itampa. As esu tiesiog samoningai kepusi blynus (lietinius) tustukus. Ir jie man kazkaip netycia vis gaudavosi su skylemis. Mano vyrai sedejo prie stalo ir ju lauke. Juos taisiau jau su plakta grietinele is "bambaliu" (mes jos neperkam, bet vaikams labai patinka, buvau is anksto nupirkus ir paslepus) ir prideliojau braskiu. Tai dar dabar kartais mano vaikai papraso blynu su skylutem:) O istorija ta prasidejo tada, kai mano jaunesnysis nunese savo pirmai meilei sokolada, o ji ji atidave mokytojai.

na, gali pagooglinti prieraišioji tėvystė (attachment parenting) ir besąlyginė tėvystė (unconditional parenting), pvz., tokie autoriai kaip Dr. Sears ir A. Kohn.

Iš visiškai praktinės pusės gražiai, su iliustracijomis medžiagą pateikia Faber&Mazlish "Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų", "Kaip kalbėti su vaikais, kad jie galėtų mokytis" ir tų pačių autorių "Laisvi vaikai, laisvi tėvai". Faktiškai Faber&Mazlish remiasi Izraelio psichologo ir pedagogo Dr. Haim Guinott idėjomis.


na ir dar. vakar vis mąsčiau apie frazę "šį auklėjimo būdą". man tai nėra auklėjimo būdas ar pedagoginis metodas, kurį baigusi darbą galėčiau tvarkingai sulankstyti ir padėti į lentyną. tai iš tiesų požiūris į gyvenimą, gyvenimo būdas 24/7 ir tam, kad jis veiktų būtina savistaba ir savityra, pasikeitimas iš esmės.

šis požiūris remiasi pirmiausia idėja, kad tėvų užduotis nėra užauginti iš vaiko gerą žmogų - vaikas JAU YRA žmogus, mažas žmogutis su savo poreikiais, jausmais, mąstymo ypatybėmis ir jį reikia mylėti ir gerbti vien už tai, kad jis yra.

na, tarkim, jei grįžtume prie Bidstrupo piešinėlio apie vaiką ir plaktuką. jei įsižiūrėsi, suaugęs prie vaiko pripuola jau su pykčio emocija. suaugusiojo pyktį greičiausiai sukėlė išgąstis, kad vaikas nesusižeistų ar ko nors nesugadintų, galbūt ir kaltė, kad vaikas galėjo paimti plaktuką (na, juk normaliom sąlygom, pasirūpiname, kad vaikai nepasiektų daiktų, su kuriais gali susižeisti ar padaryti žalos). vaikas, žinoma, reaguoja ir į suaugusiojo elgesį (staiga nutrauktas žaidimas), ir į suaugusiojo emociją (pyktį) - jis irgi išsigąsta ir supyksta, ir, kaip vaikui natūralu, ima rėkti. dabar atkreipk dėmesį - suaugusiajam piktai pripulti ir griebti daiktą iš vaiko rankų galima, o vaikui į tai reaguoti - ne. iš vaiko tikimasi, kad jis įdomią veiklą nutrauks ir ramiai paklus komandai. žinoma, taip nėra - ir situacija plėtojasi toliau. suaugęs vėl jaučia baimę, kaltę, galbūt ir bejėgiškumą, bet dabar jau dėl vaiko reakcijos - juk viena vertus, jis nenori vaikui duoti pavojingo daikto, kita vertus - jam vaiko verksmas nemalonus, atvira pykčio raiška gasdina (jei jis dabar taip rėkia, tai kas bus, kai uždaugs?), kelia bejėgiškumą (suaugęs negali "išjungti" vaiko pykčio), gal net abejonę savo tėvystės gebėjimais.

kas vyksta toliau - susirenka būrys panašias emocijas jaučiančių patarėjų, kurių vienintelis sugalvotas sprendimas - duoti vaikui tą daiktą, kurio jis nori. visa paveikslėlių seka pagal tavo pirmąjį komentarą iliustruoja vaiko manipuliaciją - suaugusiųjų akimis, vaikas riksmu pasiekia to, ko nori. suaugusieji priversti pasiduoti, pralaimi valios kovą. ir bihevioristiniu požiūriu, sprendimas būtų nukreiptas į vaiko elgesį - ty., riksmas būtų ignoruojamas siekiant jo nepastiprinti ir tikintis, kad vaikas šioje kovoje pasiduos.

prieraišiosios tėvystės ar besąlyginės tėvystės požiūriu - svarbiau ne elgesys, o emocijos. elgesys suvokiamas kaip išorinė viduje vykstančių procesų apraiška. ir kai aš siūlau vaiko emocijos nesureikšminti, aš noriu pasakyti, kad nereikia tam vaiko pykčiui suteikti reikšmių, kurių jame nėra - ty vaikas tiesiog pyksta (šioje situacijoje visiškai suprantama emocija). vaikas savo pyktį rodo adekvačiai savo amžiui - ty ima rėkti (kuo vaikas vyresnis - tuo geriau jis išmoksta valdyti savo emocijas ir tinkamai jas reikšti. žinoma, jei jo aplinka leidžia to išmokti). taigi, vaiko elgesys yra tiesiog jo emocijų raiška, o ne siekis priversti suaugusius pasijusti kaltais ir atiduoti jam žaislą. kitaip tariant, vaiko elgesiui manipuliacijos reikšmę priskiria suaugusieji ir reaguoja atitinkamai, įsitraukdami į visiškai beprasmišką valių kovą.

taigi jei jau priimam, kad ko nors negavus ar netekus, supykti ir pyktį reikšti yra normalu (ty vaiko pykčio nesureikšminam), galime reaguoti kitaip - užuot stengęsi nuslopinti emocijos apraiškas (ignoruoti "netinkamą" vaiko elgesį ar net bausti už jį), galime vaiko emocijas priimti ("tu pyksti, kad paėmiau iš tavęs plaktuką"), be priešiškumo paaiškinti savo elgesio motyvus ("su plaktuku žaisti pavojinga, gali užsigauti"), pasiūlyti alternatyvą ("plaktuku galima kalti vinutes į lentelę - eime į dirbtuvę, parodysiu" arba "eikš, padėsime plaktuką į vietą ir eisime lipdyti plastelino/pamėtyti kamuolį/etc.)"). žinoma, vaikas jokių paaiškinimų neklausys ir jokių alternatyvų nepriims, kol bus susijaudinęs - vadinasi, pirmiausia reikia sulaukti, kol vaikas aprims.

Tai vat, islaukus kol jis save parodys visame grazume. (O pykti jis turi teise, kaip ir kievienas zmogus). Tiesiog nesiveliame i konflikta, o veliau jau galima ieskoti budu, kompromisu pagal situacija. Ir nereikia nei barti, nei glostyti uz tai, kaip jis savo pykti isliejo. Tegul sau pyksta i sveikata.
O sis raidos tarpsnis ir yra pazinimo, mokymosi. Jis turi pazinti pasauli ir mokytis kokiu irankiu reikia naudotis. Labai negerai, kai vaikas sluosto stala gal ir per slapia pasluoste, o mama puola atimti ja neleidus mazyliui atkartoti mamos kasdieniu veiksmu.
Mano drauge pasigimde ketvirta vaika (po tirju bernu dukryte).Meile sitam vaikui begaline, net pavydu ziuret Skundesi man, kad Austyte visur is paskos vaiksto ir vercia ka ji padariusi. O namas didziulis, pacios natura tai gele persodint, tai bulve nuskusti, tai zidini pakurti. Visur jos pilna. Austyte ir mokosi, ka daro mama, ta ji kartoja. Cia mama darzeli pakapste, is paskos mergyte... O mama nervuojasi Sakau, tu tokia pagalbininke auginies, net nesupranti, tik leisk jai daryti klaidas. O drauge sako, kad jai nervu neuzteks.
Sutinku, kad vaikas jau yra zmogus. Tik buna kebliu situaciju, i kurias reikia reaguoti ir tam yra kai kurios taisykles. Kaip pasielgti, kad nesugadinti santykiu su vaiku. Nes ne tik vaikas yra asmenybe, kuri formuojasi, bet ir mes esame zmones, kuriuos taip pat turetume mokyti visu pirma gerbti. Neauginti egocentriskos asmenybes.
Man labai svarbu abipusis rysys, bendravimas su vaiku. Stengimasis buti lygiaverciais partneriais. Net daznai, kai nezinau, kaip pasielgti, ypac jei vaikas jau paauglys, as klausiu jo, ka tureciau as daryti ir jis, kad situacija tiesiog nesikartotu. Skirtingi vaikai priima skirtngus sprendimus.

taip, is tiesu - santykio kurimas cia svarbiausia. ir man asmeniskai, bausmes ar jausmu ignoravimas, netgi paskatinimas kaip elgesio modeliavimo priemone (tai antras tos pacios lazdos galas - nes paskatinimo nebuvimas=bausme) yra nesuderinamos su gerais santykiais ir pagarba vaikui kaip asmeniui.


taip, santyki kuria du zmones. bet suaugusiojo ir vaiko santykis nera visai simetriskas - kuo vaikas mazesnis, tuo jis labiau priklausomas nuo ji globojancio suaugusiojo, atitinkamai, tuo didesne atsakomybe uz santykio formavima tenka suaugusiajam (suaugusiojo atsakomybe - ne absoliuti, vaikas pagal savo amziu atitinkancias galimybes irgi atsakingas).

pagarbos negalime ismokyti negerbdami. kai suaugusiojo zodziai skiriasi nuo veiksmu, vaikas ismoksta to, ko ji moko veiksmai...

butent todel kalbu apie savivoka: kad galeciau padeti vaikui pazinti jausmus ir su jais tvarkytis, pirmiausia pati turiu ismokti tai daryti. turiu moketi atpazinti savo jausmus ir juos suvaldyti (kad ir tam pavyzdi su plaktuku - as pirma issigastu, kad vaikas nesusizeistu, paskui pykstu ir uzsipuolu vaika: taciau jei suvokiu savo jausmus, galiu laiku sustoti ir neeskaluoti konflikto. galiu netgi vaikui pasakyti "as labai issigandau, kai pamaciau tave mosuojant su plaktuku")


mes negalim neauginti egocentriskos asmenybes: vaikai yra egocentriski, tai ju raidos ypatybe. tik su laiku jie ima suvokti ir kitu zmoniu jausmus. per anksti eme neigti sveika, normalu egocentriskuma padarome zala. lygiai tokia pat, kaip nepadedami vaikui ismokti atsizvelgti i kitu zmoniu jausmus. bet pasikartosiu - i kitus zmones atsizvelgti vaikas ismoksta tada, kai pats yra vertinamas.



taip, abipusis rysis, pagarba, pasitikejimas - net ir tada, kai vaiko sprendimas mums ne visai priimtinas, yra labai svarbus dalykai. kita vertus - vaikai ir nera lygiaverciai partneriai. kaip jau rasiau - kuo mazesnis vaikas, kuo labiau jis priklausomas nuo suaugusiuju.



aha laabai pazistama - kai reik vaikams valgyt pagamint ar siaip greit apie uki susisukt, o cia dvimetis pagalbininkas visur dalyvauja - tikrai ne kiekviena karta gali skirti laiko tupinejimams ir krapstinejimams. mama - tik zmogus, su visais savo zmogiskais poreikiais, jausmais, silpnybemis. ir manau, vaikas tikrai nenukentes karta kita tiesiog palaukes, kol mama baigs savo darbus.

svarbiausia - butent dominuojanti nuostata vaiko atzvilgiu. vaikui poveiki daro tai, kas nuolat kartojasi: rezultatas bus visai kitas, priklausomai nuo to, ar mama paprastai priima vaiko "pagalba buityje" (nors kartais ir skuba ar neturi laiko "zaisti ukio darbu"), ar dazniausiai tos vaiko "pagalbos" nepriima (nors kartais ir pasikviecia vaika padeti).

Kągi, atrodo galim tęsti diskusiją. Atsakau į piešinį.

Žiūrėkim į piešinį ne nuo jo galo kaip viskas baigėsi, o kaip jis prasideda.

Manau, kad vaikui yra 2-3 metai.

Pirmasis piešinėlis rodo vaikutį vieną. Atkreipėte dėmesį - vaikutis vienas, ir šalia nei prie jo, nei kur nors fone nesimato suaugusiųjų. Nepakankama priežiūra. Nepakankamai prižiūrimas vaikas susirado jam įdomių daiktų, kurių šiaip jau neduotume jam vienam žaisti, nebent su suaugusiojo priežiūra. Tai plaktukas ir laikrodis. Taigi, pažeista taisyklė - vienas vaikas nesaugioje aplinkoje. Jei jau paliekame vaiką kelioms minutėms vieną, turėtume pasirūpinti saugia aplinka, tai suaugusiųjų žmonių pareiga ir atsakomybė.

Pirmame piešinėlyje vaikas užsiima natūralia jam būdinga veikla - jis žaidžia mėgdžiodamas suaugusius (ir dar su tikrais įrankiais - vaikui tai be galo įspūdingai atrodo ir jam visiškai dzin, kad laikrodis gal brangus, o plaktukas gali numušti pirštus). Iš vaiko pozicijos tai absoliučiai nekaltas, jam būdingas, natūralus ir labai prasmingas užsiėmimas.

Antras piešinėlis. Suaugusiojo reakcija - KĄ TU DARAI !!!??? Suaugusiojo reakcija yra visiškai neadekvati vaiko psichinės būsenos požiūriu. Ir visiškai adekvati sumaterialėjusių suaugusiųjų požiūriui, kurie materialius dalykus ir rezultatus laiko savime suprantama vertybe. Suaugusysis nežinia ar suvokia, kad visų pirma jis pats yra atsakingas kad apskritai vyksta tokia situacija, kad jis pats atsakingas ir už savo reakcijų ir emocijų demonstravimą, ir tai, kokį poveikį jos darys vaikui. Mano manymu toks išsigandęs tėtis ar dėdė turėtų pirmiausia išgąsdinti vaiką.

Trečias piešinys. Pirmiausia reik atkreipt dėmesį į suaugusiojo kūno kalbą - jis stovi prieš ir taip jau mažą vaiką ir savo poza rodo jėgą ir dominavimą. Plaktukas atimamas ir vaikui grūmojama pirštu. Suaugusysis bara vaiką, nors iš tikrųjų turėtų barti save, nes vaikas užsiėmė tuo, kuo ir turi užsiimti visi vaikai, o už paliktą plaktuką ir laikrodį atsakingas yra sauaugusysis. Nepaisant to, „niu niu niu“ parodoma vaikui - vaikui sukraunama atsakomybė už situaciją, už kurią vaikas neturėtų atsakyti. Vaikui savo ruožtu visa tai reiškia, kad kažkas nutraukė jo įdomią veiklą ir dar barasi už tai, ko jis nesupranta, jis nustemba, vaiko veido išraiška nustębusi.

Ketvirtas. Suaugusysis toliau demonstruoja savo valdžią - jis vis dar stovi (nenusileidžia iki vaiko akių lygio)i ir atima viską. Vaikas vis dar kantrus ir reaguoja adekvačiai - jis paprašo duoti jam plaktuką (bent jau man atrodo, kad jis žiūriu ir ranką kelia link plaktuko, vaikui svarbesnis iš tų dviejų daiktų yra plaktukas, nes su juo galim kai ką nuveikti, o suaugusysis ko gero labiau vertina laikrodį). Stebėtina vaiko kantrybė, jis dar neverkia!

Penktas. Vaikas supyksta ir verkia. Ir tai yra visiškai normali ir natūrali tokio amžiaus vaiko reakcija. Tai nėra nei ožiai, nei isterija, nei spektaklis. Vaikas nėra nei isterikas, nei ožys, nei artistas.

O toliau komentuoti paprasčiausiai nėra ką. Šis piešinys pirmiausia yra skirtas parodyti ne vaiko kokius „ožius“, isterijas ar tai va kokie tie vaikai, va kaip jie vysto suaugusiuosius. Šita karikatūra pirmiausiai parodijuoja suaugusiuosius. Parodo jų neišprusimą ir neišmanymą - kaip jie patys atrodo daug kvailesni nei tas mažas rėkiantis padaras Čia ne vaikas atsakingas už visą tą situaciją ir kaip ji vyko, o patys suaugusieji ją sąlygojo, o paskui patys žaidė savo „žaidimus“.

Pritariu visoms ragnez mintims, kaip ji irgi parašė.

Akcentuoju, kad viskas prasideda nuo smegenų ir širdies - nuo kitokio požiūrio į vaikus ir suaugusiuosiu, jų pareigas ir teises.

na, as irgi turiu namuose viena "garsiakalbi". jam niekas nediagnozuota, sveikas vaikas, tiesiog kai jis supyksta - girdi visi kaimynai, gali pradeti skraidyti daiktai ir panasiai. savotiskas paastrejimas buvo kaip tik pries pirma klase ir pirmos klases pirma pusmeti - mazdaug nuo 6 iki 7,5 metu. tada pretekstu rekti ir metyti daiktus galedavo tapti bet kokia smulkmena. idomu tai, kad garsios pykcio demonstracijos budavo skirtos tik namiskiams, ypac man - mokykloje, mokytojos zodziais, vaikas elgesi labai santuriai.

konkreciu patarimu, ka daryti, as neturiu. galbut siulyciau uzduoti sau klausimus, kodel vaikas reaguoja butent taip?

tarkim, as sau pasidariau isvada - mano sunus vis kartodavo, kad mes jo nesiklausom. todel tikriausiai naturalu, kad emesi rekti garsiai - taip, kad jau tikrai isgirstume. pasidariusi tokia isvada, emiau ir elgtis atitinkamai - ty idemiai jo klausytis, kai jis kalba ramiai. neleisti vaikams vienas kito nutraukineti kalbant. ir apskritai, daugiau klausytis vaiku, maziau kalbeti paciai. skirti laiko pabuti tik dviese.

antras dalykas, kuri pastebejau - vaikas rekia daug ir garsiai tada, kai buna del ko nors suirzes. pvz., jei jis nenori kur nors eiti, tai tada ir kojines pasidaro per mazos, ir marskineliu etikete grauzia, ir galiausiai visi ruba isskraido po kambari. na, ir suirzes jis gali buti tada, kai pavargsta, neissimiega, nepavalgo arba nepakankamai "issilaksto" - ty jam butina aktyvi fizine veikla. tai velgi, isvados atitinkamos - kiek galima laikytis rezimo (laiku eiti miegoti ir valgyti), sudaryti galimybes pajudeti - ar lauke, ar namie. o ziema, kai keltis reikedavo dar "nakti" (septinta ryto uz lango tamsu, o kambary - salta), as net kuri laika pati ji aprengdavau. o vietoj zadintuvo ijungdavom filmukus. po kokio menesio jau jo rengti nebereikejo, o pavasari nebereikejo ir filmuku - ryte keltis pasidare gerokai lengviau, kai pradejo anksciau svisti.

na ir pabaigai, prisipazinsiu, kad su triuksmingu emociju reiskimu man tvarkytis buvo gerokai sunkiau, negu su kito sunaus tylia, pasyvia partizanine kova - tylu pasipriesinima lengviau ignoruoti ir vaiko poreikiai gali likti nepastebeti. todel is dalies galima ir dziaugtis, kad vaikas drista savo jausmus rodyti atvirai ir garsiai

pasikartosiu - mano situacija nebutinai pritaikoma tiesiogiai. nebent kaip modelis - uzduoti klausima, kodel vaikas galetu reaguoti butent taip, kaip reaguoja? kokiomis aplinkybemis tai vyksta? ir tada jau ieskoti atsakymu, kurie butu tinkami jusu seimai.

Taip, tik saugioje aplinkoje zmogus issako savo jausmus.

Ačiū už nuomones, taip, aš daug savęs klausiu ir daug ko išbandau kad tos reakcijos būtų lengvesnės. Turime įvairių būdų - pvz. dažnai nešiojamės nupieštą žalią klevo lapą ant kortelės, tokį panašų kaip pradedantys viaruotojai užsilipdo, jis yra simoblis, kad mano vaikas daugelyje sričių irgi dar yra tik pradedantis, ir kad jam "galima suklysti", "nebūtina padaryti tobulai" ir pan. Kartais pamojavimas ta kortele padeda geriau negu žodžiai. O ant dviračio ir tikrą klevo lapą prisirišam, kad neverktų kai nepavyksta koks manevras. Dar dažnai padeda "pienelis" - kai pradėjus verkti pridedu savo kumštuką tarsi pieno buteliuką viakui prie burnytės, ir jis tada įsivaizduoja kad yra mažas kūdikėls, kurio problemas išsprendžia buteliukas...

Bet kol kas neradau nei pakankamai mane tenkinančių atsakymų, nei priemonių kaip su tuo elgtis, todėl ir norėjau išgirsti minčių iš šalies. Nes kartais labai sunku būna, ir todėl kieviena nauja idėja ar mintis gali tapti papildomu atradimu. Ačiū dar kartą.

Smegenu veiklos bei darbingumo palaikymui yra nuostabus smegenu maistas "neurozan". Poveikis yra mazdaug po menesio. Net geresnis, negu conterta vaistai. Rezultatas akivaizdus, tik ji matai ne is karto, o po menesio. Jo sudetis Omega -3; Kofermentas & 10; Vitaminai B6 ir B12, folio rugstis ir kt. Tai maisto papildas. Jei nutrauki juos gerti, po kiek laiko simptomai vel atsinaujina. Labai jauciasi, kad jie is tikro padeda.
Vaiko smegenys vystosi ir tu nezinai, kada gali ivykti stebuklas ir viskas pasikeisti. Jos issivysto apie 21 metus. Palaikau rysi su labai patyrusiu, auginanciu autistuka suneli, psichologu. Be galo domisi, kaip padeti tokiems vaikams. Su juo diskutavom, jis teigia, kad hiperaktyviems vaikams smegenys issivysto iki 23 metu.
Labai gerai yra reabilitacija, padeda "elektrines sukos". O kadangi hiperiukams ji neskiriama, galima suvaidinti paprasciausia migrena. Jos istirti negales, o proceduras privalo israsyti.

Sis etapas mums jau praeityje. Buvo baisu , kai vaikas savo neigiamas emocijas (protesta, nenora arba nora ir kt) reiksdavo galvos trankymu i grindis ir siena. Pradzioje tai atrode baisus, beviltiskas, nesuprantamas dalykas. Tai vykdavo bet kurioje aplinkoje (namuose, gatveje, parduoituveje), jei kazkas nepatikdavo, budavo ne taip, kaip ji noredavo. Apsiraminau, kai pakalbejau su draugemis, kurios augina bendraamziu vaikus- daugumos vaiku tokia budavo reakcija panasiom situacijom. Maniskes isterijos tesesi apie pora metu,pradejo reteti metams begant, kai i jas nekreipdavau demesio, turbut suprato, kad tokiu budu mano demesio neatkreips, kad negaus ir nebus taip kaip ji nori vien del jos isterijos. Teko sarvuotis kantrybe. Kol buvo labai maza, jokios kalbos nepadedavo. Kai paaugo (esant 3 metu), priepuoliai nutrukdavo man nekreipiant demesio, o kiek jai aprimus, man pradedant kalbeti ir aiskinti. Bet visada laikydavausi savo nuomones- jei negalima, vadinasi negalima, jei reikia, vadinasi reikia. Nes jei tik kada nors kiek nusileidi ir pakeiti mazumele nuomone vien tam kad nurimtu- viskas, prisimena visam laikui ir tada pasikartodavo isterija, nes taip bandydavo pakeisti mano nuomone. Dabar, kai jai 4 metai, zino, kad jei pasakiau taip, vadinasi taip ir bus, jei pasakiau ne, vadinasi ne ir bus, jei pasakiau pagalvosiu, vadinasi priklausys nuo situacijos, nuo jos elgesio, tuomet zino, kad su mama dar galima tartis.

Va, radau progą - man labai įdomu, ką auklėjime pasikausčiusios mamytės ir psichologai galvoja apie tokią situaciją:

http://www.youtube.c...h?v=Gk-OfmmRaqs

Man dar viskas prieš akis, bet labai įdomu padiskutuoti. Pvz man čia panašu į manipuliaciją - vaikis ryškiai rėkia ir krenta tyčia, ir supranta kad jį turi matyti Tai įdomu kaip ten su tuo manipuliavimo egzistavimu ar nebuvimu