Vaikas su galva daužosi i grindis!?

o patenkinta mamyte smaginasi is vaiko emociju

O tai ką su tom emocijom reiktų daryti? Manau šiaipsau nesismagina, tiesiog filmuoja ir nori parodyti, kaip jis sugeba pats tyčia ir pradėt ir nustot verkt, plius dar demonstratyviai kristi (tikrai būtent demonstratyviai - nes krenta tik tada, kai įsitikina jog yra regėjimo lauke - t.y. demonstruoja) ir bando tuo manipuliuoti. Ko jis nori tuo pasiekti - čia istorija nutyli. Bet man tiesiog užkliūna teiginiai, kad nei vienerių nei dviejų nei trejų metų vaikučiai tiesiog nesugeba apsimesti ir ko nors reikalauti apsimestiniu emocijų demonstravimu. Aš kažkaip iš aplinkos matau, jok kaiptik 2-3 metų amžiaus jie išsibando savo galimybių ribas - t.y. susigalvoja ir išbando visko. Baisiai išradingi. Ir sakyčiau visai aktoriai.

Nebūtų aktoriai, tai įtarčiau, kad turi kokių raidos sutrikimų. Tokio amžiaus vaikai tiesiog privalo mokėti apsimesti kuonors (įsivaizduoja esantys kokiais nors personažais), netgi įsivaizduoti, kad koks pieštukas yra traukinys - t.y. priskirti vaidmenis ne tik sau, bet ir aplinkai.
Taip pat jie nebūtinai žaidžia tik patys, bet mokosi ir pritaikyti vaidmenis kitiems žaidėjams (jei nori žaisti su draugu, tai turi taikytis, nes jei jam bus nebeįdomu - teks žaisti vienam), auditorijai - pvz sakydami eilėraštį stebi žiūrinčių reakciją, laukia aplodismentų, arba kvailioja prieš tėvelius, stengiasi juos prajuokinti - imasi visokio išradingumo ir džiaugiasi kai pavyksta.
Tai jūs man pasakykit - kodėl prajuokinti apsimesdami kažkuo - jie gali, o štai supykdyti ar išgąsdinti ar pritraukti dėmesį (nelygu kaip tėvai reaguoja) - apsimesdami isterijos priepuoliu - jau nebesugeba, šie jau tegali būt spontaniški - gryna emocija be sąmonės? Aš manau, kad būna ir taip ir taip - kartais jausmai tikri, o kartais - apsimestiniai. Tėvai čia turi būti gudresni ir skirti, kada jų vaikas kaip elgiasi, ir atitinkamai reaguoti.

Yra toks atvejis. Vaikutis mazdaug nuo 1 metu amziaus (dabar 2.5) savo nesekmes (dazniausiai tai buna, kai neleidziama ko nors daryti, kai nugriuna kaladeliu bokstas, kai nebeisijungia zaislas, nusedus baterijoms ir pan..) isreiskia galva trankydamas i grindis. Jis ta daro nebutinai demonstratyviai. Daznai niekieno nestebimas (arba bent jau nemato, kad yra stebimas), net nesant nesekmei, jis "kala" kakta i zeme, kol pravirksta. Na, pavyzdziui, jis linksmai zaidzia, zaidimo eiga sekminga (slapta stebi teveliai), vaikas gerai nusiteikes, susidomejes savo veikla, bet staiga nei is sio nei is to prasideda "kalimas" iki verksmu.
Seimos gydytojos patarimas: niekaip i tai nereaguoti, ir pakisti ka nors minksto, kad nesusizeistu. Tevai, pamate beprasidedanti "kalima" bandydavo ignoruoti, kas nepadedavo; aiskinimai, kad "as pabusiu su tavim, kol nusiraminsi" ir pan. taip pat nepadedavo. Bijodami del vaiko sveikatos tevai vaika atkelia nuo zemes, arba parodo vaikui kitoki judesi - netrankyti, o pasukioti galva pridejus prie grindu.. Ir tas nepadeda.. Zodziu, trankymasis nesiliauja.

Nu liuks. Cia jau akivaizdziai tinka mano iskritikuotas sakinys "Aktoriui reikia ziurovu, o vaiko isterija galima "isgydyti" tiesiog niekaip nepastiprinant (nei paglostant, nei sudraudziant) jo isterijos priepuoliu". Tik, kai vaikas baigia isterikuoti, labai svarbu su juo pazaisti, pamyluoti ar kitaip skirti jam demesi.
Cia jau matomai mama is psichologo gavo rekomendacija taip elgtis ir jai buvo isaiskinta, ka ji turi daryti. Kadangi jau zinant priezastis, tai situacija tampa nebe kancia, o tiesiog juokinga,todel tevai nufilmavo, kaip aukleja savo atzala. Juk jam tikrai bus labai juokinga pasiziureti i save, kai bus 20 metu.

Įdomu, o kaip jūs pati tokioje situacijoje reaguotumėte - sunkiai vaikštote, esate pavargusi, kažko norite (bet nelabai suprantate ko, nes jūsų smegenys dar nemoka išsirūšiuoti - ar tai miego trūkumas, ar alkis, ar troškulys, ar tiesiog mamos artumo) ir negalite niekaip to pasakyti. Vienintelis būdas kurį esate tokioje savo padėtyje įvaldžiusi - tai verkimas, inkštimas, zyzimas, kritimas ant žemės (kūdikių kalba tai reiškia ''noriu, kad mane paimtum ant rankų''). Vienintelis žmogus žemėje kurį jūs beprotiškai mylite ir aklai pasitikite yra jūsų mama, kuri niekaip nesupranta, ji gal irgi pavargus, o gal ir jos tėvai neišmokė kas yra tikra meilė. Vietoje to mama nusprendžia, kad jūs ja manipuliuojate ir nutaria smagumo dėlei pafilmuoti - ji vaikščioja po šalį, niekaip nereaguoja į jūsų prašymus, ir filmuoja. Paskui įdeda į yutoobą visiems pasismaginti iš jūsų kančios.

Mano vertinimas - kvaila mama, labai gaila. Gaila ir to vaiko. Bet nieko nepadarysi - pasaulis pilnas tokių tėvų.

Vaikas turi teisę į supratimą ir savo poreikių patenkinimą, o ne tokį pasityčiojimą, deja, plačiai visuomenės toleruojamą ir netgi palaikomą pedagogų ir psichologų.

Labai jau primityvus kūdikis gaunasi. Panašiai kaip maniškis - dviejų mėnesių. Ir tai jis būdamas alkanas prašo skirtingai, nei būdamas pavargęs, tai šita nerūšiavimo teorija aš jau netikiu, nors dar esu tokia šviežia mama Vos gimusio, jau verksmas skiriasi pagal poreikį - prireikia geros savaitės, kol mama pati išmoksta išrūšiuot ko tam vaikiukui reikia, o jau jis tai puikiai instinktyviai moka. O JAU dabar maniškiui nereikia nei verksmo - valgyt prašoma kaišiojant liežuvį, kišantis rankytes burnon, pavargus imama trintis ausis ir akis, norint mamos - pašaukiama (bet be verksmo). Na, Dievas davė man ramų vaikutį - jis nebūna irzlus be priežasties.

O tokie virš metų vaikučiai jau juolabiau moka komunikuoti daug tobuliau, nei vien zysti, rėkti ir kristi. Ant rankų vaikučiai prašosi tiesdami rankas viršun Pavargę - daug zirzia, trina akis, nervingai skėryčiojasi. Norėdami kažko, rodo pirštu, ima tėvus už rankos, vedasi. Na man tas jūsų pasakymas, kad vaikutis negali "niekaip pasakyti" - tokį neprofesionalumo įspūdį sudaro, tarsi vaikų nebuvo regėta akyse . Nes tokie elementarūs dalykai neigiami...

Yra toks paprastas dar dalykas be esminių poreikų - kapriziukas. Vat pvz vaikutis konors nori. Konors, kam gauti tenka išbandyti kraštutines priemones. Ir aš, kai sulauksiu šito ribų bandymosi amžiaus, tikrai nepulsiu kaskart vaikučiui pataikauti, nes tiesiog ne viskas ko norima - galima. Gal jis nori valgyti klijus? Gal jis nori šokti iš balkono? Gal jis nori trečio saldumyno per dieną? Gal jis nori nardyti stačia galva nuo lovos žemėn? Gal jis nori maudytis ilgiau nei valandą? O gal jis kaiptik visai nenori praustis? Gal jis nenori valytis dantų? nori/nenori/nori/nenori - kaip ten su tom vaiko teisėm?

Tokio amžiaus vaiko norai neapsiriboja alkiu/troškuliu/pavargimu ir artumu Ir nežinau kokiose knygose taip perskaitėt, bet taip nėra Jis ne nežino ko nori, o nežino savo norų pasekmių. Už jas yra atsakingi tėveliai, todėl kartais ir tenka pasielgti ne pagal vaiko norą - negi tai nėra elementaru???

Kadangi esminiai poreikiai dažniausiai patenkinami vaikui prašant daug paprasčiau, taigi iki tokio lygio isterijos ir nebus prieinama vien dėl jų Klystat, jei manot, kad visų šitaip besielgiančių vaikučių mamos tiesiog jų nepriglaudžia ar nepamaitina

Taigi dėl supratimo - sutinku. Dėl patenkinimo - jokiais būdais. Tokiam vaikučiui poreikis valgyti ir norėti pažaisti su peiliais yra vienodai natūralu, kaip natūralu (jau minėjau) nesuprasti pasekmių. Jie turi teisę į kaikurių savo norų/poreikių (nes jiems poreikiai prilygsta norams) NEtenkinimą

O mano vyro draugas turi leliu 3 men. Tai as jo zmonai dar nesciai esant paaiskinau, kad be galo svarbu jau nuo triju menesiu bendrauti. Kalbetis su juo. Studijavau vaiko raida ir destytoja ypac pabreze ta amziaus perioda, butent jo deka vaikas bus bendraujantis,nebijos mokykloje isreiksti minciu ir pan. Na jau ramus yra tai be galo, bet jie manes klauso kalbasi su juo. Nors ir kita mama, turinti daug darbo, tik dziaugtusi, kad viska gali pasidaryti. Ar prie kompo prisesti.
Tai ka manot, vaikinas ismiega iki 6 val., pavalgo ir vel uzmiega. O jau 9 val pradeda koseti, prieina mama, pasnekina, pasiguldo i lova pas save ir vyrukas "deda i aki", lyg butu visa nakti tevu lovoje miegojes.
Gudrus tie vaikai, tiesiog stebuklas.

Vaika reikia myleti, palepinti, pagirti, pasididziuoti juo, pazaisti su juo, paskaityti jam pasaka, apsikabinti, paselti ir kt., bet ne tada, kai jis elgiasi asocialiai. Kai jo mintys yra tik "as noriu", o visa kita nesvarbu. Nes is pradziu bus "noriu ledo" parduotuveje, veliau dviracio, po to masinos, po to nors nesimokiau, bet baigti universiteta, po to namo....
Vaika reikia mokyti, kas galima ir kas ne. Nes jam teks bendrauti ir su kitais zmonemis, kurie bus nebe mama ir vertins ji objektyviai. Nes zmogus yra sociali butybe ir jis privalo bendrauti neegoistiskai "as noriu", "mane mylekit, net tada, kai as isterikuoju" ir pan. Nes kitas zmogus lygiai taip pat nori, bet kazkodel isteriju nekelia. O viso to jis mokosi seimoje. Kaip spresti konfliktus, bendrauti. Jei ziuresime toliau i ateiti....Vaiko egoisto nepriims klases ar darzelio vaikai, jis bus atstumtas. Reikia i vaika ziureti, kaip i asmenybe, vienintele ir nepakartojama. Bet tada, kai jis pvz. reiskia savo mintis,ar vienas yra ne drasesnis, kitam labai patinka spalvinti, kitas nori labiau pabuti vienas ir pan. As, dirbdama su vaikais, mokausi is ju, man su jais gera. Bet jei matau panasia situacija, kaip i klipo, elgiuosi lygiai taip pat, kaip si mama, bendrauju su kitais vaikais. Ir kai jis nustoja, nes supranta, kad sis fintas neisdegs su manim,tik tada as pakvieciu ji kartu piesti,spalvinti, lipdyti, delioti mozaika, ar kokia delione, ka nors lengvo pajuokauju, neatstumiu jo. Todel as drasiai su jais iseinu i parduotuve, ir jei mes devyniese teturime lita ir esame nusprende pirkti ledinuku pakeli, vaikai zino, kad kito pirkinio ir nebus. O dabar toki vaizda parduotuveje pamatyti ir is vis yra reta.

Ka patartumet daryti tokiu atveju?: 3 metu vaikas namuose uzsimano varskes surelio. Paaiskinu, kad surelio neturiu, kad sureliai parduotuveje, kad reikia eiti pirkti ir t.t. Jokie paaiskinimai neveikia - prasideda verkslenimas. Aiskinu dar karta - prasideda baisus klyksmas, galvos trankymas, spardymasis ir visa kita. Jei bandau prieiti ir nuraminti,- nesileidzia, klykia toliau. Jei ignoruoju, ir is vis iseinu is kambario - rekia dar labiau, ir gana ilgai. Baisu, kad balso stygu neprarektu, juk negali leist sitaip rekt, o begt ir tenkit visas uzgaidas irgi ne iseitis...

Nu dar ne vienas vaikas balso stygu neprareke. Nei barti, nei glostyti jo negalima.
Tokiam atvejui as pasideciau namie sokolada, leda ar kazka panasaus. Ten, kur "plika akimi nematyti".
Kai jis pardes savo eilini vaidinima, pati turi galvoti, kad tai nera tavo problema, tai jo problema, kad sitaip elgias. Jo nera, visiskai nematai ne vienu veido raumenuku to neparodai. Tiesiog su meile gali is jo pasijuokti, kaip juokingai tavo svogunas atrodo. O koki ozi jis uzsiaugino, teks ragiukus pjauti. Aisku, kad sis vaizdelis nemalonus, bet ka darysi. Tu esi tam, kad apsaugotum savo vaika, o jei reikalingas toks tavo elgesys, tai ka darysi. Pasileisk muzika, pajuokauk su vyru ar drauge. Elkis taip, lyg nieko visiskai nevyksta.
Ateis tas laikas, kai jis baigs. Tada i ji tik atkreipk demesi. Duok atsigerti vandenuko. Ir lyg iskirpusi ta nemalonu laiko tarpa, atsakyk su sypsena i jo klausima pries isterijos priepuoli. " Man labai gaila, bet surelio mes neturime, pirksime ji ryt ir tik du. Viena tau, o kita man. O siandien as tau galiu vietoje surelio duoti sokolada. Ar tu nori sokolado? Duok ir man atsikasti.
Suauges zmogus gyvena protu, o vaikas jausmais. Jis jaucia, kada jus nervuojates. Todel negalima jam parodyti nei pykcio, nei pasimetimo...Pas vaiku labiau yra isvystytas emocinis intelektas. Ir jei tu nekreipsi i ji demesi, bet bijosi, ir pergyvensi, kad jis balso stygu neprarektu, jis tai jaus ir spektaklis tesis zymiai ilgiau.

Protu nesuvokiu kaip vaikų namų tarnautoja vadinanti save vaikų auklėjimo specialiste dalina patarimus kaip tyčiotis iš savo vaikų Yra mamų, kurios tiki, kad ką rašo supermamoj - gryna teisybė. Pati tokia kažkada buvau.
Papildyta:


Norit pasakyti, kad kai jūsų vaikas norės nušokti nuo stogo, jūs jį nufilmuosite ir įdėsite į internetą visiems pasigrožėti kaip jūs NEtenkinote jo poreikio? Gal dar paprašysite jo kelis kartus tą patį pakartoti, kad stipresnis įspūdis būtų?

Kodel sveikas zmogus turi noreti nusokti nuo stogo? Kiekvienas normalus zmogus, nesergantis depresija, turi isgyvenimo instinkta. Kodel tave lanko tokios mintys? Nu dar nesu girdejusi, kad mazametis butu nusizudes, kad jam visko, ko jis nori parduotuveje nenupirko....
Niekada zmogus nenusoks nuo stogo, jei bus netenkinamas jo igeidis. Jis tik gali manipuliuoti, jei bus ismokes savo laiku uzsisesti tevams ant sprando. Bet toks vaikas niekada nuo stogo nesoks. Tai be proto save mylintis "fruktas".
Gyvybe atima sau tie zmones, kurie serga, jie jau nieko nereikalauja, neranda dvasines pusiausvyros, ir pan. Bet cia jau labai toli nukrypom nuo temos.
Niekas tau nepersa savo nuomones. Jei nori, kai vaikas isterikuoja, rodo savo igeidzius labai nepriimtinais budais, apie ji sokineti, tai tavo valia. Mokykis is savo patirties, klaidu. Besalygiskai myleti savo vaika tikrai nera nuodeme.
O tai, kaip pagal tave reikia elgtis su vaiku tokioje situacijoje? Nes kol kas as matau tik kritika savo atzvilgiu. Nors dalinuosi perskatytomis "auklejimo specialistu mintimis". Tur but daug tu paciu knygu "vaiku auklejimo specialistu" esame parskaiciusios. Taciau alternatyvaus pasiulymo is taves, kaip elgtis sioje nemalonioje situacijoje as nematau.