QUOTE(Wėtra @ 2011 08 02, 09:44)
Deimike, a ko tokia pikta šiandien
nesiparink 
jei tau bus lengviau-aš tavęs nesmerkiu...matyt, esu tokia pat grubuolė
o gal daugiau kartų susidūrusi su ta liga ir netektimis...nuo vėžio mirė mano teta-visą mėnesį pagret su broliu važinėjau maitinti (nes ligononėj sugebėdavo maistą tik atnešti, o ji net šaukšto nebepakeldavo...) nuo vėžio mirė tėtis-nuostabus geras žmogus...dabar serga vyras-IV st....Visada buvau realistė; visuomet su vyru kartu einu pas gydytoją (ir dar plius viena nueinu); gydytojus iš karto perspėju, kad sakytų tiesą-viską priimsiu ramiai (kiek tas ramumas kainuoja, čia jau kita kalba) ir niekad nepanikuoju...užtat žinau, kaip vyks operacija, kaip gydys toliau, ko mums laukti...
Pritariu Deimikei-daug lengviau, kai iš anksto nusiteiki ir esi pasiruošęs...Niekas nėra manęs matęs susikrimtusios... bet tai nereiškia, kad man neskauda širdies...
Kai susirgo vyras, ieškojau forumo, kur bendrauja ligonių artimieji, deja-neradau..Čia mergaitės gražiai bendrauja, bet dauguma yra ligoniukai. Sutikit, ligoniukas, bent jau manasis, yra daug jautresnis ir viską greit pritaiko sau. Dėl to man labai sunku čia rašyti...
Deimike, nebandyk ištrinti žinutes. Kartais labai gerai, kai vanduo sudrumsčiamas...
Dekui uz supratima ir palaikyma. Tai ka paraset - labai tinka man. Ir mano artimuju daug mire nuo vezio:teta, senelis, mociute, tete (kita liga).
Kai suzinojau vaiko diagnoze - dingo visi remai i ka galeciau isikibti - tik panika, kad viskas, viltis, kad daktarai sumaise diagnozes ir nezinojimas ka daryti. Tik ligonineje "prirista" po 4 paras be perstojo prie vaiko, nes vaikas priristas prie lasiniu suvokiau, kad reikia buti realistei, susiimti ir dometis. Ir jei atvirai - paguodos man net nereikia. Palaikymo zodziai gerai, bet juk bus kaip bus. Dabar vaikas sveikas, rudeni i darzeli, gal net porta jau isims jam, nes metai po gydymo viskas gerai. Bet kas bus veliau niekas nezino. Ir jei kas mano, kad as salta kaip ledas - klysta. Tiesiog tuo momentu darai viska, kad butu kaip imanoma geriausia ir viska kas imanoma. Ir ka bedarytum - kai atsigrezi pamatai - o gal galejo buti geriau. Pagalvoju: o gal kokia taikiniu terapija butu padejus issaugoti jam tulzi, o gal net dali desines skilties, o kas jei pirma karta paguldytas del vemimo i ligonine vaikas butu nuodugniau istirtas ir viskas butu pradeta daryti menesiu anksciau... o gal as isvis nedemesinga motina, nes nepastebejau guzo vaiko pasoneje... Mirties seselis mus sujudina...
Kai atsiguliau su vaiku i ligonine - maniau visi ten verkia ir dejuoja - net nepanasu. Visi stiprus, viltingi ir nebijo kalbeti apie mirti. Gal kas galetu pasakyti, kad langva apie ja kalbeti, kai ne pats sergi... Kazkada panasias mintis issakiau vienai mamai, kai vaikiukai sumigo ir ji prisipazino - kaip jai gera girdeti tokias mintis, kad ne ji viena taip galvoja ir kas nebesmerks saves uz tokias mintis... kita karta panasi reakcija buvo skyriuje kai kita mama pasake panasias mintis kaip mano - visi snibzdejo: kaip ji taip gali... Gal kalbejimas be uzuolanku apie mirti, nusiteikimas ir ramus jos laukimas yra stiprybes pozymis, o ne nevilties ir pasidavimo?
