QUOTE(Night13 @ 2014 08 19, 23:37)
Kiek suprantu, vadovavimas, kažko valdymas/kontroliavimas ypatingai svetimas vandeniui. Aš, pvz., negaliu pakęsti, kai kas bando man suvadovaui, sukontroliuoti, ir pan. Turbūt, net jei tai bus paskutinis žmogus žemėje, apeisiu dideliu spinduliu, nenorėsiu turėt nieko bendro. Pati irgi nevadovauju. Jei susiklosto, kad turiu kažką sukontroliuoti, moku pasakyt diplomatiškai, taktiškai, kad žmogus nejaustų.
Dar turbūt, skaitausi kūrybiška (ne meniška, labai nemėgstu, kai apie mane taip sako, nes menais tik grožėtis moku).
Nieko nėra blogiau, nei jaustis nuo kažko priklausomam. Čia tragedija. Vengiu to kaip įmanydama. Būna etapai, kai, manau, būnu draugiška, nors ir išlaikau atstumą, bet, būna ilgi periodai, kai noriu būt viena. Nors šiais technologijų laikais, nelabai įmanoma visai atsiribot. Nors, jei žmogus svarbus, rūpi, neturiu minčių apie specialiai kažkokį atsiribojimą. Bet jei ne itin rūpi, gražiai moku išgaruot. Žmonės, kurie priimtini, simpatiški man, gali tapti svarbesni už šeimą.
Giminystės ryšių išvis nepripažįstu, geriau turėt draugų, kuriuos pati išsirinkau ir gal jie mane išsirinko. 
Iš kantrybės išvest manęs beveik neįmanoma. Jei du žmonės ne asilai, esu tikra, jie gali susikalbėt, JEI BŪTINA. Nors dažniausiai nebūtina su "nelimpančiais" komunikuot.
Man labai labai svarbu, kad galėčiau pabūt viena, visiškai be jokių kitų žmonių. Pavargstu aš nuo jų.
Nematau prasmės ką nors planuoti iš anksto. Itin erzinantis reikalas. Nebent tai būtų pasaulinės reikšmės įvykis. Tik, kad tokių mano gyvenime dar nebuvo, kažin, ar bus.
Prisigyriau "kas per aš". O tai jau pižoniška, šlykštoka. Nemėgstu pagyrūnų, per daug savimi pasitikinčių.
Dar turbūt, skaitausi kūrybiška (ne meniška, labai nemėgstu, kai apie mane taip sako, nes menais tik grožėtis moku).
Nieko nėra blogiau, nei jaustis nuo kažko priklausomam. Čia tragedija. Vengiu to kaip įmanydama. Būna etapai, kai, manau, būnu draugiška, nors ir išlaikau atstumą, bet, būna ilgi periodai, kai noriu būt viena. Nors šiais technologijų laikais, nelabai įmanoma visai atsiribot. Nors, jei žmogus svarbus, rūpi, neturiu minčių apie specialiai kažkokį atsiribojimą. Bet jei ne itin rūpi, gražiai moku išgaruot. Žmonės, kurie priimtini, simpatiški man, gali tapti svarbesni už šeimą.
Giminystės ryšių išvis nepripažįstu, geriau turėt draugų, kuriuos pati išsirinkau ir gal jie mane išsirinko. Iš kantrybės išvest manęs beveik neįmanoma. Jei du žmonės ne asilai, esu tikra, jie gali susikalbėt, JEI BŪTINA. Nors dažniausiai nebūtina su "nelimpančiais" komunikuot.
Man labai labai svarbu, kad galėčiau pabūt viena, visiškai be jokių kitų žmonių. Pavargstu aš nuo jų.
Nematau prasmės ką nors planuoti iš anksto. Itin erzinantis reikalas. Nebent tai būtų pasaulinės reikšmės įvykis. Tik, kad tokių mano gyvenime dar nebuvo, kažin, ar bus.
Prisigyriau "kas per aš". O tai jau pižoniška, šlykštoka. Nemėgstu pagyrūnų, per daug savimi pasitikinčių.
Aš vandenis ir aš tokia pati
viskas tinka 
, saugo kaip didžiausią turtą. Beje kiek pažįstu vandenių vyrų ar moterų, visi labai brangina savo laisvę, ir iš karto tikrai nelinkę kurti lizdelio ... Taigi kantrybės, arba geriausia labai atvirai pasikalbėti, ar ieško rimtų santykių, ar dar nežino kokių...
