Julia Quinn "Bėgte prie altoriaus"
"Paslaptingos būtybės tos moterys. Jei tik jos išmoktų pasakyti, ką iš tiesų galvoja, pasaulis būtų daug paprastesnis."
"Tai nebuvo tik troškimas. Keista, bet nebuvo nieko panašaus į plebėjišką kūno trauką. Tai - kažkas kito. Kažkas gilesnio. Jis tiesiog norėjo, kad ji būtų jo. Jis tiesiog norėjo vos pažvelgęs į ją tai žinoti. Žinoti, kad ji turės jo pavardę, gimdys jam vaikus ir kiekvieną rytą jiems geriant karštą šokoladą, žiūrės į jį mylinčiu žvilgsniu."
"Meilė ne į kiekvieno širdį pasibeldžia vienodu greičiu."
"Jis prisiminė tą širdį veriantį jausmą, kurį jaučia kiekvieną kartą ją pamatęs. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad jam galėtų trūkti laiko įsitikinti savo jausmais. Tai buvo tokia meilė, kokią jis visą gyvenimą įsivaizdavo - didžiulė, staigi ir nepaprastai tyra... Ir tuo pačiu skaudinanti."
"Ar jūs manote, kad skirtingi žmonės meilę jaučia skirtingai? Jūs tiesiog paskęstumėte joje. Neturėtu kilti jokių abejonių. Jūs tiesiog turėtumėte žinoti, turėtumėte jausti, kad tai yra viskas, apie ką visąlaik svajojote, ir dar daugiau. Štai kaip, mano manymu, turėtu jaustis meilė"
"Tai nieko nereiškė. Ji nieko nereiškė. Ne, taip nesąžininga: ji buvo reikšminga, bet ne jam."
"Aš nustojau šnekėti subtiliai prieš daugelį metų. Įsitikinau, kad dauguma vyrų nesupranta užuominų, su jais reikia kalbėti tiesiai šviesiai."
" - Kiekvieną dieną prašau Dievo, kad jūs kada nors suaugtumėt.
- Bijai, kad mes užmušime vienas kitą?
- Ne, bijau, kad aš pati tai padarysiu."
"Štai buvo ji.
Ir buvo jis.
Atrodė, kad jie skirti vienas kitam.
Jausmas buvo toks pažįstamas. Jo kūnas virpėjo iš susijaudinimo, pėdos, atrodė
netilpo batuose. Gregoris norėjo persiplėšti odą, išlįsti iš savo kiauto, ir lėkti per
kambarį ir tik... tik...
Tik, kad ją pamatytų.
Jis tenorėjo, kad ji atsisuktų. Jis norėjo pamatyti jos veidą, sužinoti kas ji tokia,
susipažinti su ja."
"Ji jį pamatė. Jis pastebėjo tai jos didelėse ir spindinčiose akyse, lūpose...
Ji jam šypsojosi. Šypsojosi jam.
Tai jį užpildė. Tai buvo tik vienas vienintelis šypsnis, bet jis buvo toks stiprus, kad jis
užpildė visą jo kūną ir sielą. Tuo metu jis daugiau nieko nenorėjo."
"Liusė jį mylėjo.
Gregoris tą puikiai žinojo - taip kaip savo balsą, kaip savo širdį. Jis tą žinojo lygiai taip, kaip žinojo, kad žemė yra apvali, o jos akys mėlynos, kaip kad du kart du VISADA bus keturi"
"Pratęs visada gauti tai, ko nori, jis negalėjo patikėti, kad yra dalykų, kurių jis gali neturėti"
" - Myliu tave, - ištarė jis.
Gregoris manė, kad jei nesustodamas kartos šiuos žodžius, ji apsigalvos. Galbūt jie pripildys kambarį, apglėbs ją ir prasiskverbs į jos sielą. Galbūt ji supras, kad yra dalykų, nuo kurių neįmanoma pabėgti - tokių dalykų kaip meilė."
"Jis priklausė jai. Jis jautėsi stovįs ant bedugnės krašto. Ta bedugnė skyrė jo gyvenimą iki tos akimirkos ir po tos akimirkos.
Jis niekada nemylės kitos moters.
Jis niekada NEGALĖTŲ mylėti kitos moters.
Tik ne po šito. Tik ne tol, kol ji vaikščios ta pačia žeme.
Ta bedugnė buvo bauginanti, bet labai jaudinanti, ir jis...
Jis nušoko."