Na ir as pasisakysiu, nes mano ankstesne nuomone per pora metu labai pakito.
Atleisti neistikimybe galeciau, bet pamirsti negaleciau. Jei zmogus butu man neistikimas noreciau zinoti, zinoti, kad buvo taip ir taip, kad zmogus man atviras, o ne slepia is tikruju nuklydes. Vien del to prisipazinimo atleisciau. Taciau pati buvau atsidurusi tokioje situacijose, kai mane isdave, ir suzinojau tai ne is jo, o is jos, va tada tai
Negalejau atleisti vien del to
Ir dar svarbu kokia neistikimybe, ar tai atsistiko kokioje nors akimirkos situacijoje, kuomet permiegama ir viskas ar tai tesiasi nuolat su ta pacia moterimi, t.y. ar vyras permiega ir tuo viskas baigta ar susitikineja su viena ir ta pacia moterimi. Manau tai labai skirtingi dalykai, juk vienas dalykas permiegoti, tai tik instinktas, fizine neistikimybe, o kitas dalykas zavetis kita, susitikineti nuolat, negaleti be tos moters, ir nepalikti turimos. Daug svarbiau (bent man), kad zmogus butu istikimas dvasiskai, o fizine istikimybe, jei nera jokiu jausmu, nublanksta, na ir kas permiegojo, nesuteike tam reiksmes, bet gryzo. nesakau, kad galima toki nuklydima atleisti, jei jis nuolat kartojasi, bet vienas kartas, ar kitas, aisku nieko gero, bet ne tragedija.
Esu daug sia tema kalbejusi su vyrais, daugumos ju mastymas toks: "na jei turiu nuolatine meiluze, vadinasi seimoje truksta demesio, silumos, sekso, zodziu kazko, o jei tai atsitiktinis kartas, tai nieko tokio "juk as net jos vardo nezinau, akiu spalvos neatsimenu, ji - daiktas, o gryzau pas mylima moteri, kurios ne tik akiu spalva zaviuosi".
.. Bent jau aplinkiniai taip sako 
, keiciasi pats poziuris i gyvenima, ir kai kuriuos jame vykstancius procesus 
O vyrai niekada nepripažins savo kaltės. 
