Na, man irgi buvo nutikusi tokia istorija..Ir kad ji neiškiltų į viešumą, oi, kiek paaukojau...

Ir savaitę verge buvau savajam, ir prašiau vos ne ant kelių parkritus, kad tik niekam nepasakotų, nes nežmoniškai gėda būtų...
Nutiko čia beuždarbiaujant per studentų mainų programą JAV. Turėjau automatinį mini sunkvežimiuką, ledus pardavinėjau, važinėjau nuo namo iki namo, o vakarop reikdavo grįžti į darbovietę, kelio - gal kokios 30min, didelėm autostradom, net nesulyginsi su mūsiškėm. Aišku, reikėjo geros atminties, orientacijos, nes daug nusukimų, o kai nusuki ne ten, apsisukti galimybės praktiškai nėra, nes skiria priešingas eismo juostas betono luitai..
Tai va, pirmoji savaitė..Pirma diena, kai su MB sutariam susitikti darbovietėje, o ne pakeliui kažkur, kad galėčiau paskui jo uodegą važiuot ir įsiminti, kaip kas ir kur

Kadangi devintą vakare jau darbovietėje reikia būti, tai pamaniau, pirmas kartas, reikia anksčiau važiuot namo, o dar maža kas, gal paklysiu, visi šefai ir MB ant kojų sukils..Važiuoju, važiuoju..ir na, aišku, kai reikia jau savarankiškai, tai ir nusukau ne į tą exitą, pasukau tiesiai į Čikagą..

Važiuoju ir stebiuosi, nu blyn, tikrai nesu važiavusi tokiu keliu..važiuoju, stebiu nuorodas, nematytos tokios..hm..ir tik staiga pasižiūriu, kad skiria eismo juostas betono žymusis luitas..apsisukt nė pro kur

Ašaros kaip pupos pradėjo byrėt, persirikiavau į ketvirtąją eismo juostą, kad patogiau būtų apsisukt, kai tik betonas pasibaigs..kur tau..važiavau tiesiai kažkur valandą..iki Čikagos buvo likę nebetoli..Įsivaizduojat jausmą - važiuoji, o nežinai kur..

sustot nėra kur, nėr ko paklausti..Tik, o dieve, toly matau, kad betonas baigiasi..posūkio signalas, kaip pridera..ir gazas ant staigiųjų, nes matau, kad mašinos pradės tuoj judėt priešingoj eismo juostoj..Kai apsisukau, taip spaudžiau savo birbaliuko gazą iš baisios gėdos, kad tik neprisivytų koks policininkas ar vairuotojas, kuris matė visa tai ir nepasukiotų piršto virš smilkinio..nes iki šiol nežinau, ar galėjau aš ten apsisukt, ar ne....

grįžau, niekas nepanikavo...net nepasigedo be MB..
Kitą dieną reikia vėl važiuot, vėl aš palikta viena, kad mokyčiausi..Iš tos baimės ne ten nusukti, įsiminiau, o be to ir buvau pamokyta, kad reikia važiuot pačia pirmąja juosta nuo tam tikro ženklo, tada tikrai niekur nenusuksi..na ką, tą stebuklingąjį ženklą pravažiavau, rikiuojuosi į pirmą juostą ir riedu vos ne dainuodama - viskas man bus gerai, aš šaunuolė

Kažkaip keistai mane nužiūri pravažiuojantis amerikonai..ai, dzin. Tik girdžiu, skamba varpeliai kito mano darbovietės sunkvežimuko..o ten pasirodo, manasis, važiavo pro mane..Ir juokiasi jis, žvengia, signalina man...

Kelkraščiu išsišiepusi važiavau, o ne pirmąja juosta...
Vat. Ilga istorija, bet tik niekam nepasakokit