Nežinau aš čia labai juokinga, bet dabar prisiminus veide atsiranda šypsena.
Su dukra važiavom į vieną Kauno kliniką. Iš po klinikos aplankymo sugalvojom užsukti į akropolį. Na, viskas gerai, važiuojam su navigacija, kelias praktiškai aiškus. Sustojom prie šviesoforo, navigacija rodo sukti į kairę, nors ten mašinų nė vienos nėra. Na, gerai, ką padarysi, pasukom į kairę, važiuojam lėtai, šalia šaligatvio, žiūriu pro galinį veidrodėlį, prie šviesoforo stovi policija ir žiūri į mus... Važiuojam toliau ir žiūrim iš priekio mašina atvažiuoja. IR TIESIAI Į MUS.
Susigriebiau, kad reikia kažkaip suktis ir sugrįžti prie policijos - pasiklausti kelio.
Atbuliniu nuvažiavau iki šviesoforo, o ten kažkoks statybininkas beldena į stiklą "Ponią, jūs prieš eismą važiavot"
Vajė kokia gėda buvo, veblenau "aš ne vietinė, aš ne vietinė"
Ir štai kodėl tie policininkai persisukę į mus žiūrėjo.
Geriau vieną kartą pamatyti negu šimtą kartų išgirsti, nes šimtą kartų išgirdus galima ir iš proto išsikraustyti.
