QUOTE(airv @ 2011 07 25, 16:45)
Man atrodo, kad fotografas fotografuodamas kitus perteikia daugiau savęs, savo požiūrio į tą žmogų...aišku, turi atskleisti kažkiek ir modelio, bet per savo matymą. Autoportrete, taip pat perteikiamas požiūris į save...bet gal tai to žmogaus kaukė (noras parodyti save tokiu), o ne tikrasis "aš"?
Paprastai žmogus elgiasi nesąmoningai, verčiamas kažkokių vidinių motyvų. O pasąmonės lygmenys visokie, - gali būti kolektyvinė pasąmonė, ji gali būti paveikta vaikystės išgyvenimų ar kokių nors įvykių, kurių jis neatsimena ir gali būti, kad niekada neatsimins (nors tai gali būti ir pagrindinis jo gyvenimo stūmiklis).
Žodžiu, net ir su "kaukėm", kaip jūs vadinat, tai gali būti tikra, daug tikriau nei gali atrodyti. Bet tai galioja ne kai kuriama tyčia, pagal kažkokius šablonus, o kai kuriama ne pagal taisykles, kažkodėl taip, o ne kitaip. Gal čia aš? Gal čia ne aš? O gal čia tai, kuo aš norėčiau būti? Bala žino

O šiaip pati didžiausia kaukė yra socialaus žmogaus gyvenimas. Pilnavertis, toks, na, kone normalus

Viskas yra sugalvota, priimta, nuo dantų valymo iki bažnytinių ritualų.
O ta būsenų, jausmų dalis yra tokia, kaip nematomas siūlas, kurio apčiuopti beveik neįmanoma... Nes šiaip ne viskas gi atrasta (o ir neįmanoma visko atrasti).
Šiaip sutinku, kad fotografas įkvepia naujos gyvybės žmogui (kitas fotografas dar kitokios), dažniausiai pats net neįtardamas.