QUOTE(airv @ 2011 07 25, 17:45)
Man atrodo, kad fotografas fotografuodamas kitus perteikia daugiau savęs, savo požiūrio į tą žmogų...aišku, turi atskleisti kažkiek ir modelio, bet per savo matymą. Autoportrete, taip pat perteikiamas požiūris į save...bet gal tai to žmogaus kaukė (noras parodyti save tokiu), o ne tikrasis "aš"?
Kalbi labai panasiai kaip Dainelyte vienam interviu
Dalinai sutinku, nes bet koks menas tai savirasikos priemone. Bet fotografijos juk negalima apibendrinti- tai ka pasakei tinka meninei fotografijai, bet dar yra komercine. O komercineje fotografijoje negali galvoti vien apie saves perteikima, nes tada rezultatas gali nepatikti klientui. Juk daznai buna, kad fotografo akimis foto gera ir modelis graziai atrodo, o modeliui del kompleksu foto nepatinka. Del to manau kad geras fotografas ne tik turi moketi sukomponuoti, sukadruoti, teisingai parinkti visus nustatymus, bet ir gerai bendrauti, moketi atpalaiduoti modeli ir pastebeti grozi, bei ji perteikti. Siaip jeigu jau taip gilintis, kartais klientas gali ir nenoreti matyti savo tikrojo as...
Nezinau kaip kiti, bet mano isvados tokios- komercinis fotografas arba turi buti labai geru psichologu, arba tiesiog tureti parinktus fotografavimo sablonus(pagal daugumai priimtina norma ''grazu'').
Padrikai gavosi, bet esme liko
QUOTE(rG @ 2011 07 25, 17:57)
Paprastai žmogus elgiasi nesąmoningai, verčiamas kažkokių vidinių motyvų. O pasąmonės lygmenys visokie, - gali būti kolektyvinė pasąmonė, ji gali būti paveikta vaikystės išgyvenimų ar kokių nors įvykių, kurių jis neatsimena ir gali būti, kad niekada neatsimins (nors tai gali būti ir pagrindinis jo gyvenimo stūmiklis).
Žodžiu, net ir su "kaukėm", kaip jūs vadinat, tai gali būti tikra, daug tikriau nei gali atrodyti. Bet tai galioja ne kai kuriama tyčia, pagal kažkokius šablonus, o kai kuriama ne pagal taisykles, kažkodėl taip, o ne kitaip. Gal čia aš? Gal čia ne aš? O gal čia tai, kuo aš norėčiau būti? Bala žino
O šiaip pati didžiausia kaukė yra socialaus žmogaus gyvenimas. Pilnavertis,
toks, na, kone normalus Viskas yra sugalvota, priimta, nuo dantų valymo iki bažnytinių ritualų.
O ta būsenų, jausmų dalis yra tokia, kaip nematomas siūlas, kurio apčiuopti beveik neįmanoma... Nes šiaip ne viskas gi atrasta (o ir neįmanoma visko atrasti).
Šiaip sutinku, kad fotografas įkvepia naujos gyvybės žmogui (kitas fotografas dar kitokios), dažniausiai pats net neįtardamas.
Žodžiu, net ir su "kaukėm", kaip jūs vadinat, tai gali būti tikra, daug tikriau nei gali atrodyti. Bet tai galioja ne kai kuriama tyčia, pagal kažkokius šablonus, o kai kuriama ne pagal taisykles, kažkodėl taip, o ne kitaip. Gal čia aš? Gal čia ne aš? O gal čia tai, kuo aš norėčiau būti? Bala žino
O šiaip pati didžiausia kaukė yra socialaus žmogaus gyvenimas. Pilnavertis,
toks, na, kone normalus
Viskas yra sugalvota, priimta, nuo dantų valymo iki bažnytinių ritualų.O ta būsenų, jausmų dalis yra tokia, kaip nematomas siūlas, kurio apčiuopti beveik neįmanoma... Nes šiaip ne viskas gi atrasta (o ir neįmanoma visko atrasti).
Šiaip sutinku, kad fotografas įkvepia naujos gyvybės žmogui (kitas fotografas dar kitokios), dažniausiai pats net neįtardamas.
Yra kaukes kurias dedames (kad ir nesamoningai) ir isgyvenimai ar ivykiai kurie mus pakeicia. Su tuo tikruoju as slidus reikalas. Sunku atskirti kur tas branduolys pasikeite itakotas isores, o kur yra tik nuosedos kurias galima nupurtyti. Mes is viso labai mazai zinom apie save. Apie savo galimybes. Per mazai suprantam supanti mus pasauli...
Didziausia ir bjauriausia kauke yra butent Normalumo. Ar socialiniame gyvenime ar asmeniniame- nesvarbu. Bet gal gerai, kad ji yra, nes po ja zmones slepia labai daug baisiu dalyku. Gal butent ji kartais apsaugo nuo to blogio issiverzimo isoren?
Galu gale yra ir kaukes kurias uzsidedame patys pries save. Zmones juk mato tai ka nori matyti. Girdi tai ka nori isgirsti. Tokia kauke mums (juo labiau kitiems) gali pasirodyti kaip ''mano tikrasis as''.
Reiketu siaip kada susesti ir pasikalbeti. Manau butu idomu abiems
Ei, o mums nelieps su tokiom snekom kraustytis i kita tema
