top of the top man buvo tas "ragų nudaužymo įrankis"
Papildyta:Pas save radau kažkiek informacijos susijusios su vestuvėmis, pasiruošimu
TOSTAI (gali būti ir jau kartojosi SM temose...)
Labai apmaudu, kai žmona moka virti, bet nenori, tačiau dar blogiau, jei žmona virti nemoka, bet nori.
Frostas
Laimingas vyras tas, kuris uždirba daugiau pinigų , negu jo žmona gali išleisti. Laiminga moteris, kuri gali surasti tokį vyrą.
Brangieji, šiandien mes jums nedeklamuosime eilėraščių, neskaitysime poezijos. Šiandien mes norėtume jums palinkėti. Jei jūsų gyvenimo kelias bus vingiuotas linkime, kad niekuomet jame nepasitaikytų duobių. Jei saulę virš jūsų namų užtemdytų juodi debesys, linkime, kad niekuomet nekiltų audra. Linkime, kad jūsų akių niekuomet netemdytų ašaros, o veidą visuomet puoštų šypsenos. Todėl pakelkime taures už šiandien gimusią naują ŠEIMĄ!!!!!!!!
Kažkada gyveno toks smarkus jaunuolis Marcelinas. Jis ilgai ir kantriai rinkosi būsimąją žmoną. Pretendenčių nestigo, bet Marcelinas turėjo savo kriterijus, pagal kuriuos galima išsirinkti pačią puikiausią žmoną. Tų kriterijų jis neslėpė nuo draugų, kuriems jis dažnai kartodavo, jog savo būsimąją išsirinks iš tų gražuolių, kurios yra ekonomiškos virtuvėje, aristokratės svetainėje ir aistringos miegamojo lovoje.
Ir štai pagaliau jis išsirinko žmoną, kuri iš tiesų atitiko Marcelino kriterijus, tik truputėlį ne ta seka. Mat jo žmona pasirodė besanti aristokratė virtuvėje, aistringa svetainėje, kai Marcelino nebūdavo namuose, ir pakankamai ekonomiška miegamojo lovoje...
Tad pakelkime taurę už tai, kad mūsų neištiktų Marcelino likimas ir kad mūsų žmonos būtų ekonomiškos virtuvėje, aristokratės svetainėje ir aistringos miegamajame!..
Rytų išminčius paklausė Osmano:
- Kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos!
Osmanas atsakė:
- Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras... Tad skelbiu tostą už gerus santykius tarp vyro ir žmonos!
Susėdo kartą Onutė ir Jonas prie stalo, sėdi, ahitį gurkšnoja kaip šiandien mes! ir atvirai šnekučiuojasi. Po penkto bokalo atsiranda geranoriška nuotaika, kai norisi atverti slapčiausias širdies gelmes, geru žodžiu išprovokuoti gerą pašnekovo jausmą.
Štai mes jau dešimtį metų kartu, reziumuoja Onutė. Praėjom daug išbandymų, vaikai užaugo, o vienas kito gal ir neperpratome iki galo. Tu, atleisk man. Jonai, bet aš esu daltonike: neskiriu spalvų. Visą tą dešimtį metų nuo tavęs slėpiau šią bėdą. Atleisk man, Jonai...
Nieko baisaus, kuklinasi Jonas. Aš irgi nuo tavęs tiek pat laiko slėpiau savo ydą: aš negras...
Tad išgerkime už tai, kad dažniau žiūrėtume vienas į kitą ir neslėptume savų ydų nuo artimo žmogaus...