Rykštelės naudojimas: už ir prieš argumentuotai

Fiziniai pratimai: atsilenkimai, atsispaudimai, jeigu tai yra pagal vaiko fizinį pajėgumą, tai nėra smurtas.

O va daužymas per kelius, tai manau, kad smurtas.

Drausmė ir tvarka nėra žiaurūs, bet va mūšimasis, įžeidžiančių pastabų sakymas yra smurtas.

O į tokio būrelio auklėjimo priemones manyčiau turėtų įsiterpti tėvai, nes vaikams gali jau būti pakankamai "išplautos smegenys" iš trenerių pusės, ir jie jau nebežino kur blogai, o kur gerai. O dėl to "dar niekas nenumirė", tai turbūt reikėtų nelaukti, kol "kas nors numirs" (ar bus sužaloti sąnariai...), Vaikų "meilė" tam vadovui yra ganėtinai neaiški: neaišku ką jis jiems už tokią "meilę" prižadėjo. Galiu pasakyti, kad net prievartaujami vaikai dažniausiai apie nuoskaudas prabyla tik suaugę, o pvz. anoreksija sergančios paauglės badauja ir toliau ir tai joms atrodo "normalu".

Pas gerus mokytojus ir trenerius drausmė ir tvarka yra ir be daužymo. Protingi treneriai pasiekia superinių rezultatų remdamiesi protu, o ne vaikų daužymu.

Vaikams patinka ne fizinis krūvis ar fizinės nuobaudos. "Veža" supratimas, kad ta grupė yra išskirtinė, jie gali tai, ko negali kiti ir jis (vaikas) priklauso tai grupei. Tuo pačiu sudėtingos ir sunkios užduotys suburia kolektyvą ir praktiškai išnaikina vidinius konfliktus ir "diedovschinos" įvairias formas. Tokiose grupėse taisyklės, kaip gali būti paskatintas, labai aiškios, "vadas" irgi aiškus, todėl labai apmažėja visokių "žemesnio rango" erelių, kuriančių savas taisykles ir keliančių įtampą. Vaikai jaučiasi socialiai saugesni ir ramesni, sumažėja psichinis krūvis bandant išsikovoti arba išlaikyti pozicijas kolektyve.
O rezultatai ateina iš darbo ir geros psichloginės savijautos.

Vyras sūnui praktikuoja tokio tipo auklėjimą. Ima jį į tikrai jo amžiui fiziškai sunkias užduotis ir nepamiršta pabrėžti, kad jėga vaikinas, parodė, kad gali tiek mūsų bendriems šeimos draugams, tiek ir įvairiuose klasės susitikimuose jo bendraamžias ir jų tėvams. Manau, kad tas žinojimas kažkurioje srityje, kad sugebėjo perlipti per "negaliu, sunku, pavargau" ir pasiekti tikrai ne kiekvienam pasiekimą tikslą labai naudingas paaugliui ir ugdo pasitikėjimą savimi. Šiemet maniškis trylimetis su tėvu per atostogas nuvažiavo dviračiais iš Kauno į Rygą ir atgal.

Oi, ne cia ne tas atvejis Vaikai jau tokio amziaus, kad ju nesulaikysi pazadais. Ir myli ta vadova nuosirdziai Gal todel, kad jaunas, kad patyres ta pati. O vaikai, pasirodo, disciplina megsta Pagalvojau, kad paciai labai patiko pamokos, kur mokytojas buvo grieztas, sugebedavo "nusodinti" erelius, uzduodant jiems kaip galima daugiau darbo.


Mano papasakotoje situacijoje teisingiausias komentaras

Truputėlį reikėtų atskirti du dalykus: disciplina ir smurtas . Tai nėra tas pats.
Duoti daug darbo, daryti normalų krūvį, kuris treniruoja vaikus yra gerai. Būti grupėje, kuri yra išskirtinė dėl savo darbo ir rezultatų irgi yra gerai. Griežti, tvarkingi mokytojai, siekiantys tikslo irgi yra gerai.

Bet:

Jūs pati rašėte, kad vaikai yra MUŠAMI per kelius Kokį ryšį tai turi su disciplina? Juk tai yra smurtas tiesiai šviesiai. Ir jūs tai pateisinat?

Is pradziu nepateisinau. Paskui pasidomejau, kad ir kituose klubuose daroma tas pats: nesulenki keliu, kaip ten reikia, prieina vadovas ir pliauksteli per juos, kad vaikas prisimintu. Nepakeli alkuniu- vadovas pliaukst per alkune. Tiesa, neisivaizduokit, kad musimas-tai su pagaliu iki melyniu, ne, tai pliauksejimas su delnu. Bet skaudziai.
Man is pradziu buvo ziauru. O vaikams patinka. Sako, kad geriau prisimena tada, paskui pamato atlekianti vadova, tai jau patys issitiesia, kiek reikia, kad niekas nemustu.
Taigi, as nepateisinu, vis tik man atrodo, kad as moku pinigus ne uz musima. Bet vaikai nemazi, kad asarotu, jie pasake, kad sokiu nemes, atvirksciai, net prasosi privaciu pamoku pas tokius vadovus(beje, pasirinkti gali ir ramesnius, svelnesnius vadovus privacioms pamokoms, bet patys nenori).

Uz tai ir laukiu komentaru, nes toks smurtas, kuris patiktu vaikams, netelpa i jokius psichologiniu vadoveliu remus.

Mažiems vaikams (iki 12 metų) nepateisinčiau jokių pliaukšėjimų ir jokių bausmių (jokių atsispaudimų ir atsilenkimų).

Paaugliams (ypač berniukams) tikrai jau gali patikti tokios ale bausmės kaip atsispaudimai, atsilenkimai. Bet jiems iš tikrųjų patinka ne tai, kad tai bausmė, o savo galimybių patikrinimas. Jie pajaučia savo jėgą. Gaila, kad tą savo jėgos pajautimą jie gauna kaip bausmę

Dabar iš to mokytojo elgesio sprendžiu taip - vaikai gauna progą pasitikrinti savo galimybes tik per bausmę? Reiškiasi visi pasiekimai, geros formos laimėjimai eina tik per tai, kad prasikalsti ir tik per tai?

Kokia pasąmoninė nuostata tada formuojasi? - Kad gerų rezultatų pasieksi tik prisidirbęs (tiek gerąja prasme, tiek blogąją). Be šūdo nebus grūdo? Ar tikrai, (atsiprašau už išsireišikimą) visada būtinas tas šūdas?

Pati esu šokusi baletą ir žinau tuos visus pliaukšėjimus. Jų būna įvairių - būna paprastas, neskausmingas, dalykiškas bakstelėjimas ar pataisymas. Bet būna ir kaip neigiamų emocijų išraiška grubus ir skausmingas. Galiu pasakyti, kad tai toks visuotinai priimtas dalykas, kad apie jį beveik nesusimąstoma. Ir visgi, tai nereiškia, kad neįmanomas kitoks šokio mokymas - be pliaukšėjimų. Visi pliaukšėjimai susliejami į viena ir nebedaromas joks skirtumas. Tai iškrypėliška nuostata, kad trenažas be sudavimų neįmanomas. Iškrypėliškumas, virtęs norma.

Tikriausiai įmanomas trenažas be fizinio kontakto (nors kaip minėjot, jų būna labai įvairių). Kaip ir įmanomas meilė be pabučiavimo, švelnumas be apkabinimo. Bet manau toks pasirinkimas jau panašu kai iš idelio rašto išeinama iš krašto.

Žmogus yra tvarinys iš kūno ir sielos (ar proto, sąmonės, jei kam nepriimtina siela). Ir kūnas tai ne sielos „lagaminas“, kurio paskirtis kvėpuoti, valgyti ir tuštintis. Kūnas dalyvauja mūsų emociniam gyvenime lygiaverčiai kaip ir protas: jei mes mylime, atjaučiame, rūpinamės, mes glaudžiame ir glostome, jei bijome, pykstame, nekenčiame, norime atsiriboti – atstumiam, suduodame, traukiamės, jei norime įspėti, pamokinti, sutelkti dėmesį – paliečiame, sulaikome, parodome kaip reikia. Tai dabar priskirkime visas „kūniškas“ meilės ir rūpesčio apraiškas seksualiniam priekabiavimui, pykčio ir atsiribojimo – smurtui, pamokinimo, įspėjimo – neleistinam asmeninės erdvės pažeidimui ir galėsim išdidžiai galvoti, kad esame labai civilizuoti ir išgyvendinę iš savęs gyvulį. Deja, manau kad būsime nužudę savyje žmogų. Kaip vaikas pažįsta aplinkinių ir mokinasi valdyti savo emocijas protu, taip lygiai privalo pažinti aplinkinių ir mokintis išreikšti bei valdyti emocijų kūniškas išraiškas. Ir trenerio stuktelėjimas ranka per pilvą, kad jį įtemptų, mokytojos stipresnis spustelėjimas už peties įsisiautėjusio pradinuko, parodant, kad nepritaria jo elgesiui kur nors oficialioje aplinkoje – man tai ne smurtas, o visiškai priimtina „kūniška“ atitinkamo žodžio išraiška. Jei mano vaikas suprastų tokio lygio fizinį kontaktą kaip smurtą, tikrai manyčiau kad jo ugdyme yra padaryta neleistinų spragų. Lygiai taip pat kaip ugdymo spraga yra nesugebėjimas atpažinti tikrai piktybinių nuostatų jo atžvilgiu ir jas lydinčio fizinio ar emocinio smurto. Visgi smurte aš esminiu aspektu laikau smurtaujančios pusės sąmoningą pasirinkimą tam tikro elgesio su išankstine nuostata sukelti kitam nemalonias bei skaudinančias fizines, psichologines, ekonomines pasekmes, tai yra kai žmogus apgalvotai ir sąmoningai renkasi kenkti kitam.

Man toks paaiskinimas pasirode protingas ir argumentuotas
Kaip minejau, vadovas jaunas, vaikai ji myli, myli ir vadovas juos visus, "serga" uz vaikus per konkursus, nebijo apkabinti, paguosti vaiko, kai mato, jog labai tas stengiasi, o nieko jam neiseina.

Vienu žodžiu mušti galima visus ir visada, svarbu kad mintys galvoj būtų grąžios ir švarios.

Ko gero taip, kol mintys ir nuostatos gražios ir švarios, tų minčių savininkas gali mane mušti .
Kai 8 mėnesių kūdikis atsivėdėjęs žiebia į saulėje blyksinčius akinius mano ir užstato man mėlynę tarpuakyje, nesakau, kad jis smurtauja, o galvoju, kad pati kvaiša esu.
Kai įsibėgėjusi vienuolikmetė nepaskaičiuoja savo entiuziamo ir užgriuvusi ant manęs bei man neišsilaikius užsistatau į stalo kampą mėlynę per pusę nugaros, vėlgi puolu raminti vos neverkiančis smurtininkės, kad visiems pasitaiko nelaimių ir kitą kartą abi būsim atsargesnės.
O kiek dar atvejų galima priskaičiuoti, kai permąsčius dėl ko teko ir vėl "gauti į kailį", pripažįstu, kad "pati kalta" ir prisižadu daugiau taip kvailai nebesielgti. Matyt pas mane kažkokios vaikystės traumos, kad gavus į kailį dar ieškau kažkokio "smurtininko" pateisinimo ir savo kaltės

Mamytės, ar Jūs pačios to nežinot? Jei vaikas nuolatos krečia "šunybes", keikiasi, jau pradeda ir mamą vadint įvairiais "gražiais" žodeliais, elgtis taip kaip nepridera ir t.t, tai aš tokiu atveju gerai užtvočiau rykšte ar diržu. Turbūt diržu kelis kart kaip perrėžčiau, tai atšoktų fantazija blogai elgtis. Be mušimo ir k.t bausmių, nieko nebus. Užauginsit ne tuos vaikus, jie manys, kad jei jau vieną kart nerėkė arba jei nemušė, tai ir kitą kart nerėks arba nemuš, na ir pripras chuliganaut ar blogai elgtis. Patikėkit manim, dar nė vienam vaikui rykštė ar diržas nepakenkė, tik padėjo.