QUOTE(alfija @ 2012 02 27, 17:42)
Jei tik kalbom būtų išsprendžiamos problemos. Nėra kitos valstybės kaip JAV, kur būtų tokios griežtos nuobaudos tėvams prieš smurtą prieš vaikus. Ir ką? Nėr kitos valstybės tokios kur nuolat nesmurtautų patys vaikai, kur klestėti klesti patyčios ypač paauglių tarpe. Paauglys iš vaiko. Nesuskaičiuoti taip paprastai kiek ten tų psichologinių tarnybų padedančių vaikams. Ir tėvams, žinoma. Kanada šalia. Jie labai ramiai panaikino tą draudimą naudoti fizines bausmes, ir kartą ir visiems laikams(bent taip sako) baigė su Vaiko teisių konvencija. Kaip davusia daugiau realios žalos augančiai asmenybei nei naudos. Sako gyvena dabar jie daug geriau. Vaikai vėl žino savas pareigas, žino ribas.

Ten tiek prikurta tarnybų, tiek pristatyta reabilitacijos centrų, kad tikriausiai nei vienoje šalyje nėra jų daugiau. Ir ką ? Ogi nieko. Norma tapo, kad 16 m. vaikas jau gydosi nuo kurios nors priklausomybės. Ir pas juos normalu,kad jis gydosi, nors realiai tai pats faktas, kad jis jau priklausomas tokių metų yra baisus dalykas.
QUOTE(alfija @ 2012 02 27, 19:37)
.O va kai ant kaimynų kiaulės pajodinėjau, o ji stipo matyt nuo streso- gavau kaip reikiant. .

QUOTE(alfija @ 2012 02 27, 20:27)
tai ne už kaiulę aš ir gavau, o už visišką atsakomybės neturėjimą, kitų asmenų negerbimą, už kitų asmenų privatumo ir turto niokojimą. Man buvo aštuoni metai, buvau kaimo vaikas ir puikiai žinojau ant ko jojama, ant ko ne. Kas yra mūsų kas ne. Ir kainas maždaug žinojau. Viską žinojau.
Prie ko čia palyginimas vaikas ir kaiulė. Mano tėvams irgi buvo labai svarbu, kad tas jų vaikas nesukiaulėtų, na nepasidarytų kiauliško proto tik.
Prie ko čia palyginimas vaikas ir kaiulė. Mano tėvams irgi buvo labai svarbu, kad tas jų vaikas nesukiaulėtų, na nepasidarytų kiauliško proto tik.
Alfija, labai tau pritariu.
Su gyvenimo patirtim atėjo supratimas, kad daugelio žmonių skiriasi pats požiūris, suvokimas apie vaiko elgesį. Buvo atvėjų,kai kažkas iš pažįstamų, bendradarbių ir t.t tvirtindavo panašiai kaip Ragnez, na panašios kalbos buvo, ir tada pagalvodavau, oje, kaip faina, kaip sugeba su vaikais susitvarkyti, kiek išminties ir t.t., pasijausdavai nu net gal visai nemokša vaikų auginime, nes nu mes griežti. Tačiau tai trukdavo iki tol, kol realiai su tais, jų be ,,smurto'', be bausmių, tik pokalbiais , kaip jie sakydavo, augintais vaikais. Ir tada ateidavo pasibaisėjimas-nemandagūs, negerbiantys kitų, atžagarūs, nu iš tikrųjų jokio pasigerėjimo nekeliantys vaikai-jaunuoliai. Esmė ta, kad suprasdavau, jog skiriasi mano ir tų tėvų supratimas apie auklėjimą, apie kulturingą ir gražų elgesį. Atėjus pasisveikinti jų vaikams yra pasirinkimo laisvė, o mano- privalomas dalykas.