QUOTE(rasų lanka @ 2011 09 28, 22:07)
Sveikutės,
Mergaitės, mieliausios.

Visoms po vėlyvės žiedelį nuotaikai pakelti.
Tuo pačiu ir temutę pakeliu

Kažkur visos pradingot - tikriausiai rudeniniai darbeliai laiką užima ir tikiuosi, kad sveikatėlės nėra blogos...labai tikiuosi.
Arūniuk, 
kokia šaunuolė tavo dukrytė - na, sakyčiau, margaspalvė žvaigždelė tarp kitų baltų... Paprastai vaikai šiuolaikiniai knygelių nelabai ir beskaito....kažką ji tikriausiai atsinešusi iš praeitų gyvenimų...
romantike,

Kaip tau skrandžio tyrimukas praėjo - ar viskas gerai?
***
Na, o aš visai ne iš pozityvios pusės įspūdžiais pasidalinsiu.

Šeštadienį buvo mamytės metinės. Nešiojausi , pasirodo savyje uždelsto veikimo bombą. Prieš jas jaučiausi tragiškai - taip nesijaučiau nei , kai mamytė iškeliavo, nei , atrodo, visus metus.Buvau nusikrausčiusi ir į vieną labai liūdną temutę. Teko draugauti su raminamais, nerimais , baimėmis, kad kažkas vėl įvyks ar pasikartos ir aš nesugebėsiu nieko padaryti.

Kažkokia "berazumystė". Po metinių pietų grįžom į namučius dar su keletu artimų giminių ir dar pabendravom. Tada ir aš jau išgėriau brendžiuko - maniau, viskas bus gerai - jau dabar nusiraminsiu , bet kitą dieną vadavausi jau pagiriomis tooookiomis, kokių gyvenime nesu turėjusi (su pykinimais , vėmimais, ir visokiais kitais skausmais ir širdamušiais).

Supratau, kad mamytė tikriausiai taip jausdavosi po chemijų... Suprasčiau, kad būčiau vaistukų tą dieną raminamų gėrusi, bet dabar...

Na, bet jau šiandien vėl ramu.... Gyvenimas teka toliau - tai šypsosi jis mums, tai pagalvėlę pakiša krentant, tai spygliuotų rožių takelyje pribarsto...
Tai va, tiek mano paskutinių savaičių nuotykių... Vakar buvau paskaitoje apie mineralus ir gintarą. Nusipirkau sau karneolį ( džiaugsmo akmenuką) . Ir šiaip labai atsigavau paskaitoj, nors , atrodo, nieko kažko ypatingo ir nebuvo.
Tiesa, stengiuosi pakeisti mitybos įpročius - nebevalgau po 18 val. Nes per metus priaugau. Per 3 savaites jau matau rezultatą. Ir tuom labai džiaugiuosi... Bet nežinau, kiek tai išlaikysiu - norėčiau, kad tai taptų įpročiu, o ne tam tikru laikotarpiu.
Tai jau dabar tikrai tiek.
Labutis
jau tikrai galvoju, kad visos rudeniniais lapais apsikasė.
Oi kokia graži nuotrauka ir krokas rudeninis.Gali sudalyvauti rudens nuotraukų konkurse, prizas knyga-nepamenu "15 min" ar "Delfi".Juk turi tokių perliukų.
Baimę , kad kažkas įvyks aš irgi esu patyrusi , praėjusi kuriam laikui po tėvelio mirties.Ėjau iš darbo namo ir kirto toks baimės jausmas, kad kojos rodos sulinko.Tuo metu nieko neįvyko, o jei skaityti, kad pati susirgau, tai tik po 20 metų.
Kad tai pagirios nemanau, juk nuo taurelės taip nebūna, elementariai kažkoks maistas iššaukė tuos negerumus.Dabar su maistu susiję virusai siautėja.
Pasidariau pilvo echoskopiją.Tos problematinės vietos nemato, o kitkas beveik gerai, tik kepenys pavargę ir padidėję.
10 spalio išiminės stentą.Sakiau be užmigdymo nepasiduosiu, nes jau dabar prasideda baimės priepuoliai.Visi požymiai viens prie vieno, kaip internete radau.Kūnas viską prisimena ir visais būdais bando gintis.Taip praeitą operaciją reikėjo atkelti.
Aš irgi pasižadu vakare neprivalgyti, ne dėl svorio, bet vakare sunkiai kepenys veikia.Vakar antrą kartą pasimokiau, bet , kad vis valgyt noriu ir nusidedu, o po to kankinuosi.Po stento išėmimo, gal reiktų su "kruopomis pasėdėti", duoti kepenims atostogas.
Turiu draugei skolą, prižadėjau nupiešti paveiksliuką su saulėgrąžomis.Šiandien bandau pradėti.Kol gražūs orai , vis lauke ką sugalvoju, dviračiu pasivažinėju.
Štai pakelės nuotrauka.