Sveikos
Dabar sėdžiu ir galvoju, kas pasikeitė per tas dienas, kai pradėjau domėtis šiais dalykais
Na... visų pirma jaučiuosi daug geriau - buvau visiška niurzga pasidariusi, susikoncentravusi ties tuo, ko trūksta, kas blogai
O dabar matau, kad visko mano gyvenime yra labai daug
iš esmės, kad būti laimingu nieko netrūksta
Jaučiuosi ramesnė, sunku nusakyti tą būseną. Dar pradėjau stebėti "ženklus" - tarkim vis svarstau - noriu namo, ar ne. Ir tai taip apsėdo, niekaip nesugalvojau, kur iš tikro norėčiau gyventi... Pažiūrėjau multiką "Smurfai", tai ten vyras irgi nori namo, o žmona sako - tada mes nutolsim vienas nuo kito (ar kažkas panašaus). Esmė - gyvenant mažesnėje erdvėje - žmonės arčiau vienas kito, artimesni. Juk bendravimas, geri santykiai didesnė vertybė, nei pats namas, kaip daiktas ar svajonė. Tai ir nusiraminau. Pradedu suvokti, kad reikia gyventi čia ir dabar, šioje situacijoje, nes kai viskas pasikeis, pasiilgsiu to ir gailėsiuosi, kad neišnaudojau visų akimirkų, o tik svajojau apie kažką. Dabar labiausiai noriu būti rami, aiškiai viską suvokti, nesijaudinti, nepykti, džiaugtis žmonėmis aplinkui, laiku, praleistu su jais. Juk tai didžiausia dovana ! Nes, kad ir kiek visko turėtum, bet jei nebus su kuo viskuo pasidalinti, arba ir savo džiaugsmu, liūdesiu - tai viskas neteks prasmės... Taigi, vizualizuojuosi gerą nuotaiką
gerą orą šiandienai
(blogo ir nebūna) ir pasivažinėjimą dviračiais
Geros dienos
Laiminu jus
(knygoj sakoma, kad kiekviename žingsnyje reikia visus laiminti ir dėkoti, kad Dievas mus laimina, kad tai kažkaip ypatingai veikia
)
As ir pati neesu isitikinusi, kad vizualizacija teisingai atlieku, taciau svarbiau gal tai, kad as isitikinusi tuo momentu, kad darau teisingai 
O pries kelias dienas buvau pasakius Dievui "kad man jau atsibodo tai ka rodai, as nesuprantu ar man cia vaidenasi ir kas cia per nesamones, prasau siandien labai aiskiai dar karta parodyti ka tu man nori pasakyt" ir ka, ta pacia diena vel sulaukiau labai aiskiu zenklu 
