QUOTE(Jurzole @ 2011 08 03, 13:46)
Jei dar prisimeni, as Kader Abdolah nelabai myliu

Kuri laika siek tiek negerai jauciausi del to - maniau, gal tikrai esu bjauri lietuve, kuri kitiems imigrantams ju pasiekimu pavydi...

Paskui pasiskaiciau daugiau literaturines kritikos, pamaciau, kad yra nemazai olandu, kurie irgi nesizavi Abdolah fenomenu, o tiesiog laiko ji nepelnytai isgarsejusiu literaturiniu analfabetu, ir nusiraminau
Papildyta:Hmm, o man jo "Mečetės namai" paliko stiprų įspūdį. Atvirai pasakius, vos susivaldžiau nebliovusi prieš pabaigą. Tiesa, pabaiga nelabai įtikino, kiek pritempta pasirodė, tačiau autorius , matyt, norėjo įnešti šiek tiek šviesos.
Beveik tuo pačiu metu suskaičiau Aravindo Adigos "Baltąjį tigrą". Tiksliau, vieną po kitos tigrą ir mečetę. Pasižiūrėjau mūsų skaičiusiųjų atsiliepimus ir nustebau, kokie skirtingi gali būti tos pačios knygos perskaitymai.

Man ji paliko baisiai slegiantį įspūdį, nepaisant ironiško pasakotojo tono. Tikra žmonių mėsmalė. Kad išsiveržtum iš Tamsos į Šviesą, reikia išsiauginti dantis, prarasti sąžinę, galiausiai nužudyti ir paaukoti šeimą. Kažin ko verta tokia Šviesa. Brrrr.
Vienas protingas žmogus pasakė, kad po kiekvienos knygos pasidarai liūdnesnis. T.y. žmogiškesnis. Manau, jog tai vienas iš geros literatūros požymių.
Šios knygos be galo liūdnos. Gal ir ne šedevrai, bet nukelia uždangą nuo tikrovės grimasų, prieš kurias norėtųsi užsimerkti. Man jos abi pasirodė be galo autentiškos, nesumeluotos.
Ai, suskaičiau dar keletą puikių knygų, bet apie jas kitą kartą.
O į naują triobą ateinu su Thomas Bernhard knyga "Senieji meistrai" .
Jei žmoguje nebūtų jokios amžinosios sąmonės, jei visko pagrindas būtų tik laukinė judinančioji galia, kuri, raitydamasi tamsiose aistrose, sukurtų visa kas didu ir kas nereikšminga, jei už visko slėptųsi bekraštė, niekad nepasotinama tuštuma, kas būtų gyvenimas, jei ne nusivylimas?
S. Kierkegaard