Visiška nesąmonė tas priverstinis ėmimas į armiją. Mano brolis turėjo gerą darbą, kol nepaėmė jo į armiją. Prabimbinėjo ten metus ir grįžęs susidūrė su sunkumais kaip normaliai įsidarbinti. Senąjam darbe jo niekas nelaukė, ir pakeitęs kelis darbus, kur jį apgaudinėjo, nebeturėjo kitos išeities, kaip tik išvažiuoti į užsienį. Va ir dirba dabar ten, moka ten mokesčius, gyvena su užsieniete. Ir apie jokią meilę tėvynei nekalba. Ir jei reikės ją ginti, tikrai nemanau, kad labai skubėtų.
Jau dabar kalu sūnui į galvą, kad mokytųsi, nes paims į armiją. Kas žino su kokiu debilu jam reikėtų tarnauti? Kas gali žinoti, kam šaus į galvą pajuokauti ir pašaudyti į tarnybos draugus?
O apie atsakomybę ugdomą armojoje, tai didesnio bajerio dar negirdėjau

. Tokie dalykai ugdomi šeimoje, ir ne priverstinai. O į armiją eina kaimiečiai ir našlaičiai, dantų susitaisyt ir sočiai pasimaitint bent metus. Gal čia kiek ir per grubiai, bet tikrai esu girdėjus tokių dalykų.
Dar vienas anekdotas, kad patarnavę armijoje ja labai gerai moka ginti tėvynę

. Jei jau mus puls kas nors, tai kažin ar labai reikės kažką mokėti. Nušluos ir su mokėjimu ir be. Nespės nė nato naikintuvai pakilt.