QUOTE(Violetisimo @ 2013 02 11, 04:29)
Čia nelabai į temą,bet skaitau vaikystės pakvailiojimus jūsų su dvasiom ir prisiminiau mūsų
vienas žmogus nusisuka veidu į sieną,labai giliai kvėpuoja,dar lyg kiti aplinkiniai "dėl šustrumo" turi kažką sakyti,nepamenu. Tada ties 15tu, rodos, įkvėpimu vienas žmogus užspaudžia smarkiai tam į sieną nusisukusiam vietą tarp menčių kažkur,tik truputį žemiau. Nepamenu,kiek ten taip palaiko,bet žmogus išsijungia

Krenta ant žemės,kratosi

Netikėčiau,jei pačios du kartus taip atjungę nebūtų

Gal kuri žinot šitą "žaidimą"? Kažkaip nemalonu pasidarė prisiminus.
O man rodos į temą, nes tema apie baisybes, skaičiau visą ir nesuprantu, kodėl kaikurios ją susiaurinusios tik iki sapnų ir vaiduoklių.

Juk baisybių įvairių būna.
O šį žaidimą ir aš pamenu. Klaiku. Gerai, kad buvau atsargus vaikas, privengdavau ir suprasdavau visokius negerus dalykus. Tai tik vieną kartą išbandžiau ir daugiau neberizikavau. Tik pas mus užspausdavo krūtinę ir niekas negriūdavo, tiesiog kaip kokia hipnozė veikdavo. Dar pamenu tą jausmą, kaip viskas pasidarė lyg sapne, sulėtintai ir kaip į klausimus atsakinėju. Naudodavo vaikai šį metodą išklausinėti visko, nes kaip ir rašiau, veikdavo kaip kokia hipnozė.

Nelabai suprantu, kiek ten tikro poveikio, kiek įsitikinimo, bet noro dar pakartoti nejaučiau, man pavojingai atrodė.
Ir dabar likęs ne tos būsenos baimės jausmas, o baimė dėl vaikų fantazijų, ko tik jie neprigalvoja, kur susiranda tokią informaciją ir kaip pavojingai užsiima tikrai nevaikiškais dalykais...
Kalbant apie gyvūnus, tai jie tikrai gali priversti jaustis nejaukiai. Mūsų šuo mėgėjas įsistebeilyti į kokį tašką ir jį sekti - bet dažniausiai tai būna kad ir miniatiūrinė, bet musė.

Ir tik vieną kartą yra tekę stebėti, kaip ji tikrai ilgai spoksojo į lubų kampą, į tą pačią vietą. Net arčiau priėjau, kad pažiūrėčiau, ar kokio voro nėra ar šiaip judančio padarėlio, bet kampas buvo tuščias. Ir, nors visada, kai nukreipiu jos dėmesį judėdama ar kalbėdama, ji liaunasi kažką veikus, tą kart toliau liko sėdėti ir žiūrėti. Nežinau, kas tam šuniui susidėjo, bet nebuvo labai geras jausmas tai stebėti.
Pamenu ir matyt niekada nepamiršiu istorijos su katinu, įvykusios prieš kokius 10m. Turėjom tokį katašunį.

Katinas, kurį visada prisikviesi, retai kada už tvoros nueidavo, o jei nueidavo, pakviesk ir visada bus netoliese - kaip mat prisistato, sekioja iš paskos, na visai kaip šuniukas.

Gyveno su mumis prosenelė. Darbuodavosi ji vis kažką kieme. Tas dienas rodos svogūnus rišo į pynes. Ir sėdėjo priešais tokias sunkias, senas, medines, atidarytas sandėliuko duris. Na, ir tas katinas vis sukiodavosi aplinkui, kompaniją palaikydavo. Ir ko tai jis į kitą kiemą išėjo. Pasigedusi prosenelė jį ėmė kviesti. Tas stovi už tvoros ir neina - kaip niekad, o jai sunku jį matyti, nes už nugaros, reikia persisukti ir dar tos durys užstoja. Ji vėl kviečia - katinas neina ir dar kniaukia. Galiausiai peršoko tvorą, bet nesiartina prie jos. Prosenelė atsistojo ir nuėjo prie katino, norėjo pažiūrėti, ar viskas gerai, nes tikrai keistai elgėsi. Beeinant prie katino, sandėliuko durys atsikabino nuo vyrių ir krito tiesiai ant kėdės, kur ji prieš tai sėdėjo.
Net neabejoju, kad katinas išgelbėjo jai gyvybę. Na, durys jei ne užmušusios, tai nemenkai sužalojusios tikrai būtų, o senam žmogui kiek tereikia... Va ir gyvūnų nuojauta. Esmė, kad pati viską mačiau, nes jau ėjau žiūrėti, kas darosi, kad prosenelė šūkauja ir tas katinas lyg įstrigęs kniaukia, nes ne rėksnys jis pas mus buvo.