Baisybės

Nesuprantu, kam tada kopijuot ir pristatyt kitų tekstus, kaip savo.

gal vaikai bando į save dėmesį atkreipti

Ne, čia ex-Patraukli ir savarankiška, prisijungusi nauju nicku, motera metų virš 30.

Papildyta:

Pabudau cia kazkuri ryta, ziuriu sms is drauges rasytos po 12 valandos nakties, pilna sauktuku... Mat sedejo seimynele svetaineje tokioje su dideliais langais (nuo zemes iki virsaus) per kuriuos gali iseit i balkona, kuris atveria vaizda i kitus namu stogus. Ir kagi, ju dukryte (2,9 metu) sau sedi, sypsos kaip saule iki ausu ir mojuoja kazkam ziuredama i to balkono langus... Mama (mano drauge) staiga klausia "kam tu mojuoji", o mazoji ramiausiai atsako "tetai" Mama pasiurpsta, visi kuno plaukai pasisiausia, puola ziuret i ta balkona, nera ten jokios tetos, o mazyle rodo sako "nu va teta balkone, cia ar nematai" bet kai pamate tevu tokia issigandusia reakcija, tada jau ir mazoji issigando ir sake "bijau, nebemojuosiu tetai" Nors iki tol aiskino apie ta teta labiai ramiai kaip savaime suprantama dalyka, nes jai tai buvo realu. Bet kiek zinau, cia labai daznas reiskinys, kai dar maziukai vaikai bendrauja su kazkuom mums nematomu

Mažieji ir vaiduoklius gali matyti

O taip, esu kazkur uzskaiciusi, kad priezastis kodel maziukai vaikai ir seni zmones dazniau mato kazka, yra ta kad mazieji yra ka tik iseje is to pasaulio, todel dar turi kazkoki rysi, kuris jiems augant isblesta; o seni zmones todel, kad jie arteja (ar sugrizta) prie to pasaulio ant gyvenimo galo, todel ir mato jie kazka O suauge jauni zmones yra labiausiai atitole nuo to pasaulio, kadangi budami siame sviete per daug uzsieme savo zemiskom bedom ir atsijunge nuo visko Na, cia tik siaip toks teorinis pamastymas..

Čia nelabai į temą,bet skaitau vaikystės pakvailiojimus jūsų su dvasiom ir prisiminiau mūsų tiesa, ne su dvasiom,gal net baisiau, nežinau. Žodžiu,ale žaidimas būdavo: vienas žmogus nusisuka veidu į sieną,labai giliai kvėpuoja,dar lyg kiti aplinkiniai "dėl šustrumo" turi kažką sakyti,nepamenu. Tada ties 15tu, rodos, įkvėpimu vienas žmogus užspaudžia smarkiai tam į sieną nusisukusiam vietą tarp menčių kažkur,tik truputį žemiau. Nepamenu,kiek ten taip palaiko,bet žmogus išsijungia Krenta ant žemės,kratosi Netikėčiau,jei pačios du kartus taip atjungę nebūtų Gal kuri žinot šitą "žaidimą"? Kažkaip nemalonu pasidarė prisiminus.

Darydavom ir mes Tik mes mokyklos tualete ir iskart prispaude krutinkauli skaiciuodavom, nepamenu, iki kiek. Zmogus negauna normalaus kiekio deguonies, aptemsta samone jam, vieni iskart ja praranda, kiti dar gaivaliojasi, kratosi Stebetojams budavo linksma.
O dabar galvoju, kad labai pavojingus zaidimus zaidem, kazin, musu vaikai tu zaidimu nezaidzia?

Siaubas, kai dabar pagalvoju. Dar gerai, kai sveikata vaiko gera ir va nieko,atsikelia,o tai jeigu kažkas ne taip... Ir koma prisikviest galima

kartais vaikai turi isivaizduojamus "draugus" ar siaip ka nors "mato", bet cia vaiku fantazija ir kartais net jie patys neskiria ar tie draugai/zmones/gyvunai realus ar ne. Taip, manyciau, buvo ir tai mergaitei.


siuolaikinis jaunimas "zaidzia" rimciau: klijai, zolytes....

lyg anksciau kitoks jaunimas buvo,man virs 30 metu,puikiai prisimenu plotus,net nostalgija ,depeche mode muzika,snapsiukas,zolyte(teko kelis kartus,mat dar retenybe ta zolyte buvo,dazniausiai rukydavom parastas cigaretes),poreles uzsidariusios vonioje ar tevu miegamajam(kazin ka jie ten darydavo ),cia viskas vykdavo butuose,kol tevai budavo isvaziave i kaima .as nesuprantu kai pradedaa jaunos moterys aiskinti koks dabar jaunimas,o koks anksciau lyg kitoks buvo,keista kazkaip..(aiksu galejot krimsti mokslus tuo metu,bet is tikro nieko negirdejot ?),bet uzaugau,isaugau is paauglystes ir baigesi viskas,visi dabar zmones kip zmones,vaikus savo augina,et gerti nebelabai galou,galva baisiai jau skauda .o vat tokiu zaidimu pas mus seskines rajone kazkaip lyg nezaisdavo,niekas niekur nespaude,net negirdejau ,na cia gal tik mums buvo nebudinga.
o dabar i tema-mano mama sestadieni nakti sapnavo,kad ivyko klases susitikimas,susirinko vis jos klasiokai,o kita ryta suzinojo,kad jos vienas klasiokas numire ta nakti....o pries senelio mirti sapnavo nesenai mirusia senelio kaimyne,kuri sake-ruoskis vaikeli jau laikas....

O man rodos į temą, nes tema apie baisybes, skaičiau visą ir nesuprantu, kodėl kaikurios ją susiaurinusios tik iki sapnų ir vaiduoklių. Juk baisybių įvairių būna.

O šį žaidimą ir aš pamenu. Klaiku. Gerai, kad buvau atsargus vaikas, privengdavau ir suprasdavau visokius negerus dalykus. Tai tik vieną kartą išbandžiau ir daugiau neberizikavau. Tik pas mus užspausdavo krūtinę ir niekas negriūdavo, tiesiog kaip kokia hipnozė veikdavo. Dar pamenu tą jausmą, kaip viskas pasidarė lyg sapne, sulėtintai ir kaip į klausimus atsakinėju. Naudodavo vaikai šį metodą išklausinėti visko, nes kaip ir rašiau, veikdavo kaip kokia hipnozė. Nelabai suprantu, kiek ten tikro poveikio, kiek įsitikinimo, bet noro dar pakartoti nejaučiau, man pavojingai atrodė.
Ir dabar likęs ne tos būsenos baimės jausmas, o baimė dėl vaikų fantazijų, ko tik jie neprigalvoja, kur susiranda tokią informaciją ir kaip pavojingai užsiima tikrai nevaikiškais dalykais...

Kalbant apie gyvūnus, tai jie tikrai gali priversti jaustis nejaukiai. Mūsų šuo mėgėjas įsistebeilyti į kokį tašką ir jį sekti - bet dažniausiai tai būna kad ir miniatiūrinė, bet musė. Ir tik vieną kartą yra tekę stebėti, kaip ji tikrai ilgai spoksojo į lubų kampą, į tą pačią vietą. Net arčiau priėjau, kad pažiūrėčiau, ar kokio voro nėra ar šiaip judančio padarėlio, bet kampas buvo tuščias. Ir, nors visada, kai nukreipiu jos dėmesį judėdama ar kalbėdama, ji liaunasi kažką veikus, tą kart toliau liko sėdėti ir žiūrėti. Nežinau, kas tam šuniui susidėjo, bet nebuvo labai geras jausmas tai stebėti.

Pamenu ir matyt niekada nepamiršiu istorijos su katinu, įvykusios prieš kokius 10m. Turėjom tokį katašunį. Katinas, kurį visada prisikviesi, retai kada už tvoros nueidavo, o jei nueidavo, pakviesk ir visada bus netoliese - kaip mat prisistato, sekioja iš paskos, na visai kaip šuniukas.
Gyveno su mumis prosenelė. Darbuodavosi ji vis kažką kieme. Tas dienas rodos svogūnus rišo į pynes. Ir sėdėjo priešais tokias sunkias, senas, medines, atidarytas sandėliuko duris. Na, ir tas katinas vis sukiodavosi aplinkui, kompaniją palaikydavo. Ir ko tai jis į kitą kiemą išėjo. Pasigedusi prosenelė jį ėmė kviesti. Tas stovi už tvoros ir neina - kaip niekad, o jai sunku jį matyti, nes už nugaros, reikia persisukti ir dar tos durys užstoja. Ji vėl kviečia - katinas neina ir dar kniaukia. Galiausiai peršoko tvorą, bet nesiartina prie jos. Prosenelė atsistojo ir nuėjo prie katino, norėjo pažiūrėti, ar viskas gerai, nes tikrai keistai elgėsi. Beeinant prie katino, sandėliuko durys atsikabino nuo vyrių ir krito tiesiai ant kėdės, kur ji prieš tai sėdėjo.
Net neabejoju, kad katinas išgelbėjo jai gyvybę. Na, durys jei ne užmušusios, tai nemenkai sužalojusios tikrai būtų, o senam žmogui kiek tereikia... Va ir gyvūnų nuojauta. Esmė, kad pati viską mačiau, nes jau ėjau žiūrėti, kas darosi, kad prosenelė šūkauja ir tas katinas lyg įstrigęs kniaukia, nes ne rėksnys jis pas mus buvo.