Žingsnis į priekį link įvaikinimo III

Va sita as ir isiaiskinau jusu visu pagalba. Nesar buvo viltis, kad tevai pasirenka, ne vaikai, dabar zinau, kad be sutikimo nera ko ir pradeti.

o kam juos pertikinėt???? Negi negalima susitarri, paaiškinti, rasti kompromisą, sutarimą? Neperkalbėsit, neįtikinsit paauglių kad kūdikio jiems reikia. Galima tik rasti sutarimą jog kūdikio/vaiko reikia jums, tėvams. Jei jūs nepajėgūs surasti kompromiso su savais vaikais, tai kaip jūs rasit priėjimą ir kompromisą su sudėtingais vaikais?
Bet jei jūs to kompromiso nerandat na ne tas noras. Negalima vaikų norėti ar nenorėti kaip saldainių, automobilio, kito buto. Tam pačiam lygmeny.
Papildyta:


neklaustumėt nuomonės??? Va taip imtumėt ir primetumėt savo valią??? Kažkaip ne taip mitis dedate. Visai ne taip.

laba,
sau žadėjau stengtis nieko nekomentuot, kad nebegaučiau per liežuvį, bet negaliu neįsikišt, dėl to nori-nenori, leidžia - neleidžia ..
Burele, tokie klausimai greit nesisprendžia, su šeima (vaikais) reikia kalbėt ištisai, ir ne tai kad labai klaust jų nuomonės, o sakyt,kaip jums skauda dėl TŲ vaikų, kad jūs galėtumėt padėt nors vienam vaikeliui, kad jūs būtumėt labai laimingi ,jei jie tai suprastų.
aš nesu psichologė, sakau tik iš savo patirties. mano vidurinėliui ant dienų 19 metų,jis abiturientas.kai čjom įvaikinimo keliu, o juk tai trunka ne vienus metus, jis gerus metus laikėsi savo : nereik, neblūdykit ir pan. Norėjo į butą išeit gyvent, bandė gąsdinti visaip: tipo mokyklą mesiu ir pan., bet pamatęs mūsų su MD nepalaužiamą nuomonę,po truputį lydėsi. jis gyvena antrame aukšte, mūsų su vaikais kambariai pirmam. sutarėm ,kad vaikai jam netrukdys, nelys be leidimo į kambarį, kad aš neversiu su jais būt. sakau su jais , nes turiu dar ir savo bio šešių beveik metų. kai mažoji atėjo į mūsų gyvenimą, jis taip ir laikėsi, žiūrovo pozicijų ,o dabar (jau po pusmečio) būna su jais, po pamokų lauktuves neša vienodai,tiek broliui tiek įseserei. aš bandau pasakyt,kad vaikai turi gerbti tėvus, ir ar jam 10, 18 ar jau 19- jie ,jei myli, supras. ne jiems spręsti ko mums reikia , ko ne ?? ką sakytų jūsų vaikas jei Jūs dabar pastotumėt ??? Įtariu, tą patį. tai čia tik sočių vaikų egoizmas. pati tai patyriau, per saviškius.
manau jūsų nusistatymas tame reikale, tvirtybė ir aišku protingi pokalbiai (kas,kodėl ir kaip) padarytų savo. Mūsų vaikai mus myli, gal bijo mažiau meilės begaut, pasikalbėkit dažniau.

Vėlu tik numirus.O tavo teiginys,kad mažų neklaustų klaidingas jau užuomazgose.Reiškia,tu negerbi savo vaikų.Myli,lepini,bet negerbi.Man nešautų į galvą primesti savo valią net mažiausiam.O tu parsivestum į šeimą problematišką vaiką,išsiderintų visos nusistovėję taisyklės,susijauktų net rutiniškiausi dalykai.Aišku,tu nesusidūrus,nežinai,kokie būna vaikiukai "iš ten" Todėl mes ir pasakojam,aiškinam,kritikuojam.Aš ne piktai.Aš aplamai labai už globą ir įvaikinimą.Tavo noras labai sveikintinas.Bet...klaustų net mažų mažiausių.Tikrai.
Bet,manau,veikti globos linkme,kalbėti,aiškinti reikia ir toliau,jei tavo noras tikras ir rimtas.Mano Pirmagimis bio nebuvo sužavėtas minties apie mažą sesutę.O dabar puikiai sutaria su visais keturiais.Atėjęs į svečius būna nureketuotas -ausinukas,mobilūs nusavinami.Jis kantriai sėdi su jais,žaidžia žaidimus,šoka,atsakinėja į klausimus ir t t.Tikrai nesitikėjau.Geriausiu atveju įsivaizdavau visišką ignoravimą.Čia geriausiu
Bet aš niekada neleidau nei vienam savo vaikui diktuoti man sąlygų.Ach,tu nenori?Tada aš tau parodysiu,kiek dalykų buityje aš nenoriu,bet darau dėl tavęs.Taigi einam į kompromisą,ar aš galiu nedaryti,ko nenoriu?

aš nebaigiau irgi minties, mūsų pokalbiai grynai taip ir baigdavosi . pasidėkim egoizmą į stalčiuką, ir pabandykim pagalvot apie kitus.

Būna dienų ( mes dabar sunkiausioje atkarpoje, kai rožlapiai nubyrėjo ir parodė visą savo aš) kaukiu kur į kampą įlindus,kad nieks nematytų kaip man sunku, o dičkis atėjęs mane ramina ir bando teisinti mažės elgesį. moko mane,ką aš ne taip jai sakau...man taip tada gera, manau teisingu keliu ėjau ir turbūt tebeinu. o juk galėtų šaukt : nu ką aš tau sakiau,kam mums to vargo. ne, nepriekaištauja, o padeda.
o kokia buvo pradžia, kai tą mintį tik vyniojom, galvojau tikrai nesusikalbėsim, bet kantriai, tvirtai reikia laikytis savo ,kartais ir drąstiškai jiems (savo bio) primint ,kad ne tik jie turi teisę į normalų gyvenimą ir ,kad nebūtina širdis laikyt užrakintas dėžutėje.

kad gal reik parodyt jog ir tau sunku, kad tu sunkumus įveikinėji, kad gali ir nusivilti, ir ne to tikėtis. Ir pasakyti garsiai, mažei girdint taip pat. Tai ne nuodėmė. Tai privalumas. Išvardinti savo jausmus, mokyti mažiukę tuos savo jausmus vardinti taip pat. Bet viskas palaipsniui. Betr kuo dažniau tu kabėsi kaip jautiesi- tuo geriau tau. Save tausoti irgi reikia, o be tavęs va šito tai tikrai niekas nepadarys. Stiprybės

Aš savo vaikams irgi taip sakau-va,jums pasisekė,tegul ir dar kitam vaikui būna šansų...Bet,kai perbrendi,įsikerti į sistemą,tada ir atsidaro tas suvokimas kas ir kaip.O dar tik planuojančiam labai sunku atskirt svajones nuo realybės.Man tiesiog aklai pasisekė ir pirma socialinė,ir pirmas vaikas Aišku,bliaudavau kaip veršis paslapčiom-nu aš šitaip myliu,o ji mane pamačius atėjusią pasiimt iš darželio į dūdas...Bet tokį gerą vaiką užauginau,tokį atjaučiantį,rūpestingą...Įdomi ta "mūsų" socialinė buvo -ribos griežtai nubrėžtos,reikalavimai konkretūs ir nediskutuotini.Bet nuo pirmų dienų asmeninį numerį visiems davė-jei bėda,ar reikalas koks-gali nelaukus darbo valandų skambint,tartis,pagalbos gauti.Jei daugiau tokių žmonių būtų,tai ir vaikų institucijose mažiau vegetuotų ir į ligonines merdėjančių pakliūtų.

neklaustumėt nuomonės??? Va taip imtumėt ir primetumėt savo valią??? Kažkaip ne taip mitis dedate. Visai ne taip.
[/quote]

Taip,tikrai taip, jei būtų maži neklausčiau net sutinka jie ar nesutinka, tiesiog konstatuočiau faktą, kad turės dar vieną broliuką sesytę, viską jiems paaiškinčiau, kaip kodėl ir t.t O ka, reikėtų su vaikais tartis ir jei pati bandyčiau pastoti??? Ar čia ne mūsų reikalas, vaikai galės rinktis savo gyvenime, kiek turėti vaikų. Problematiškas vaikas? O ka, aš apsaugota nuo to, kad irgi galėčiau pagimdyti problematišką vaiką arba nesveiką...Aš neapsaugota nuo to ...
Bet ačiū už išsakytą nuomonę, man tai labai svarbu.
Papildyta:


Labai aciu uz tokiu patarimus, nu tikrai labai labai aciu, reiskia cia ne mes vieni tokioje situacijoje...Bet tik va problema, kad vietos pas jus daug daug, o pas mus maziau...jei butu vaikui atskiras kambarys, tai gal ir problemu nebutu...

Zinau, kad mano dideli vaikai labai myletu maziu, nes kai juokaudavau, kad dar reikia pagimdyti jiems broli ar sese, tai buvo tas pats, aiskino, kad to nereikia, kad cia nesamone, kad jie neori ir baisiausiai pyko, o kai pastojau....nei vieno blogo zodzio, taip manimi rupinosi, tik paskui, taip nelaimingai atsitiko...

Papildyta:


Labai gerbiu as savo vaikus Bet jei klausyti ir vykddyti ju nuomones, tai kas is ju butu???? Tuomet ir uzzauga tokie vaikai, kurie tik savo teises ir zino, bet ne pareigas... as cia ne del ivaikinimo...
Aciu visoms uz atsiliepimus, gal tikrai as nekokia mama...Juk as galiu ir klysti.

Germine, o tai tu isivaikinai irgi turedama jau dideli sunu? kiek jam buvo? Kodel taip nusprendei, nu jei nepaslaptis...Jam reikejo rastiskai parasyti, kad sutinka, ar buvo tik pokalbis su juo?????/

Kas per keisti palyginimai- jei pastočiau, jei pagimdyčiau. Skirtumą nors kokį jaučiat- pagimdau savo(mamos ir tėčio) vaiką tikrą brolį ir sesę- ar atvedu jiems svetimą jiems vaiką. Jiems tai jis svetimas. Visiškai. IR dar jiems į kambarį. PVz. sesę. Kaip jūs taip įsivaizduojat, niekaip nesuprantu. Jei jūs suaugęs žmogus, tai turit suprasti, jog niekada neįsivaikinsit to- ką praradot. Pirma jums reik išsiaiškinti pačiai savy- kam jums tas vaikas, ko iš tiesų norite, ką kuo norite pakeisti, bet labai sąžiningai, nesislepiant už nieko. O tada jau pradėt galvot.

Kad as puikiai ir seniai issiaiskinusi, ko as noriu, kodel noriu vaiku ir kodel noriu isivaikinti Cia problemu nera, tikrai. Manau gal ir neidomu butu jums cia pasakoti...Ir jokiu "prarastu" vaiku as nesiruosiu isivaikinti, ir nereikia cia izvelgti kokia gilia psichologine problema
Siaip is tikruju, nelabai matau skirtumo- pagimdau ar isivaikinu...Tikrai. Nu aisku siaip nestumas, fiziniai negalavimai...nu dar aisku tas vaikas nebutu kudikis, tai kaip ir praleista kudikyste, bet siaip- man nebutu cia didelis ziauriai skirtumas .
Gerai, jei tarkim atvedu maziuka is vaiku naumu i seses kambari- cia jau , o kad tas vaikas vaiku namuose keturiese gal kambary gyvena, tai cia normalu, isena, nu ir mastymas...

Jūs negirdit.
MAN nebūtų problema, bet kalbam apie tuos, kuriems šiuo metu problema. AŠ priimčiau. O va jie ne. MAN, MAN , MAN. Bet gyvenat ne viena.
Jūs lyginat nesulyginamus dalykus. Jūs net nepasvarstot iš to mažo vaiko pozicijos- o ar jis nori pas tuos didelius brolius į kambarį. Ar jis iš viso pas jus nori. O kur jau svarstymas tarp savų namų ir globnamio. Jei lygin iš to kaip jūs lyginat- tai visais kantais pralaimit- jie kambariuose gyvena po du, turi didelį žaidimų kambarį, savo kiemą atskirą su įrengimais, labai daug žaislų, pramogų, kelionių, stovyklų, didesnieji lanko būrelius. Na meilės jie neturi, bet jūs apie tai net nesvarstot. Kokiais kriterijais lyginti?
Pas jus daug problemų vidinių.

Nu bet jau nusišnekėjimas. Tai tipo siūlot savo vaiką išmest pro duris, o į jo vietą priimti vaiką iš vaikų namų. O jūs tai ir savo globojamus /įvaikintus vaikus taip siūlot išspirti iš namų kai sueis 18 -ka ir kai jie nesutiks su tam tikrais sprendimais? Sukraunu savo Fėjai čemodaną, kai tik sueis 18-ka ir per duris. Eik kur nori. Savarankiškas gyvenimas tai dar nereiškia išspyrimą iš namų.

Aš tai manau, kad arba turi galimybę ir norą kažką daryti ar ne. Tai jei tu nesugebėjai pav. užauginti savo vaikų taip, kad jie gerbtų tėvų sprendimus, neįdiegiai tam tikrų vertybių, tai ir viskas. Tiesiog nedarai to , ko negali. Aš įsitikinusi, kad taip išvaikius vaikus, prisiėmusi į namus svetimą vaiką, nebūsi laiminga nei tu su tuo vaiku, nei tas vaikas bus laimingas, tokioje tam tikroje suirutėje bus daug nelaimingų , nepatenkintų žmonių, nutrauktų ryšių, o dar prisidės ir to vaiko problemos.