Žingsnis į priekį link įvaikinimo III

[quote=Vistik,2013 02 27, 11:03]
Nu bet jau nusišnekėjimas. Tai tipo siūlot savo vaiką išmest pro duris, o į jo vietą priimti vaiką iš vaikų namų. O jūs tai ir savo globojamus /įvaikintus vaikus taip siūlot išspirti iš namų kai sueis 18 -ka ir kai jie nesutiks su tam tikrais sprendimais? Sukraunu savo Fėjai čemodaną, kai tik sueis 18-ka ir per duris. Eik kur nori. Savarankiškas gyvenimas tai dar nereiškia išspyrimą iš namų.

laba,
aš galvoju čia Mikimauz, tik akimirką emocijos išreiškė. netikiu,kad mestų pro duris. jei įdomu,pasakysiu,kad mums buvo tokia pati situacija. kai mano 18-mečio ragai pasiekė lubas ir per daug įsijautė, aš jam pasakiau: gerai, aš iki pilnametystės tave užauginau, mylėjau kaip galėjau, dabar tu man įrodai,kad perdaug , tūrėjai ir meilę mano ir viską ko galėjai tik panorėt. padariau klaidą, kompus užraukiam, motorolerį,mašiną paimu, perkam tau butą, išsilaikyk kaip tik nori, eik, gyvenk..... tai nebuvo šantažas,tai buvo šaltas dušas. nulekė užsidarė pas save, po kokių 20 min. nusileido, ateina su galvos masažuokliu sako: nori pamasažuosiu tau galvą (nes kaipati tai darau sau,nėr efekto ) tuom ir baigėsi mūsų barnis. tiesa,dar jam tada pridūriau, o dukriukas turės tik meilę, nebedarysiu klaidos apkraudama visko ,ko tik širdis geidžia. nes tu man puikiai įrodai,kad vaikus tai tik gadina. ji turės tik begalinę mano meilę ir dėmesį.
čia tik vienas mūsų incidentų bet ryškiausias dabar jie sutaria puikiai, tik mergaičiukė augus tarp bernų savo šeimoj, vaiknamy irgi panašiai, tai yra gruboka vyresniajam kartais visai nepagrystai, tada leidžiu jam pačiam ją drausminti . Jis kaip ir aš prieš vaikų mušimą, tai neįrašo filmo, tai neparneša lauktuvės po mokyklos ir pasako "pameni ką ryte ant manęs sakei. va nupirkau tai abiem, bet tu negausi, kol nepamastysi kaip kalbi...." ir man patinka mano mergina autoritetų nepripažysta (po kol kas) , tik aplinka pastebi,kad manęs bijo. žinau,kad tai negerai,man pačiai karts labai nejauku, bet būna vis dažniau situacijų ,kur mano meilė ir dėmesys jai bejėgiai. kai užbaubiu,kad namas skleidžias : suklūsta stengiuos ,kad to reiktų kuo mažiau, bet pasitaiko visko. neįvertinau jos bagažo. bet mes susitvarkysim , svarbu nenusivilt,ir kad Dievas nepagailėtų man sveikatos

Taip,mano berniukams reikėjo raštiškai parašyti,kad neprieštarauja mūsų su vyru norui globoti.Taip pat dalyvavo ne vienam pokalby su socialine darbuotoja,kaip jie įsivaizduoja gyvenimą,kai namie atsiras mažas vaikas,kokie jų nusiteikimai,kaip reaguos į problemas,ar nepavydės mamos meilės ir t t.
Kadangi labai gerai sutarėm,nutarėm,kad esam vienas kitam likimo dovaną ir tam mistiškąjam likimui esam skolingi.Tai suteikimas namų ir šeimos to neturinčiam vaikui tapo tarsi skolos grąžinimas.Be to,namai be vaikų...man kažkaip šeimos gyvenimas nepilnas..Mano Jaunėlis alpo,kaip norėjo mažos sesutės...Be to,aš esu iš tų didelės empatijos žmonių,kurie jaučia tiesiog fizinį poreikį padėti.Kartą vieno psichologinio seminaro metu žaidėm tokį žaidimą: visa grupė gavo po didelę sumą "pinigų" ir galėjo pirkti,ką nori.Žmonės pirko namus,bibliotekas,akvariumus,židinius...aš nusipirkau vaikų namus Tai buvo gerokai iki to,kai iškilo mintis apie globą.Reiškia-dar pati nežinojau,bet pasąmoniniam lygmeny jau brendo tokia mintis.Taip pas mus parkeliavo Pupa Paskui buvo trys laikinos globos nuo kelių mėnesių iki pusmečio.Tada atsirado "trynukai" - mano meilė iš pirmo žvilgsnio Niekad nesvajojau auginti keturis.Priėmėm laikinai,tas laikinumas truko du metus o dabar esam jų mama ir tėtis visam gyvenimui

As girdziu, labai gerai girdziu.Ir noriu girdeti, ir man idomu, ka jus rasote, man tai svarbu.
Na gal ir po du, nezinau, bet ne po viena...Bet jie neturi seimos, jie neturi mamos ir tecio. Taip, jie uzaugs, o paskui...Koks procentas tu zmoniu tampa laimingi, kazka pasiekia, buna ramus...As jau tiek prisiziurejau, tiek prisiskaiciau.
jums atrodo, kad pas mane daug vidiniu problemu, keista, kad darote isvada nepazindama manes, is kazkokiu postu, kur nerasoma net 5 procentu visko. O jei ir yra vidiniu problemu, tai Jus tobula, Jus be vidiniu problemu? Jus galite pasakyti, kad jus be vidiniu problemu? As negaliu taip pasakyti...Taip ju yra, visko buna, bet net tokia budama netobula, as galeciau susildyti dar viena zmogiuka...Gimdami vaikai nepasirenka tevu,ne ju charakterio, bet myli juos, juk taip, Ir su vidinem problemom zmones gali buti tevais ir gali myleti ir gali rodyti kelia, nukreipti ir NETIKIU kad tam vaikiukui butu geriau likti vaiku namuose, nei gyventi musu seimoj, niekaip netikiu.

[quote=Germinė,2013 02 27, 12:31]
T
Kadangi labai gerai sutarėm,nutarėm,kad esam vienas kitam likimo dovaną ir tam mistiškąjam likimui esam skolingi.Tai suteikimas namų ir šeimos to neturinčiam vaikui tapo tarsi skolos grąžinimas.
.Kartą vieno psichologinio seminaro metu žaidėm tokį žaidimą: visa grupė gavo po didelę sumą "pinigų" ir galėjo pirkti,ką nori.Žmonės pirko namus, bibliotekas, akvariumus, židinius...aš nusipirkau vaikų namus

Jūs nereali. net apsiblioviau . trūksta žodžių, apsakyt ką jutau,kai skaičiau jūsų žinutę.
yra į ką lygiuotis, ko mokytis. jūs daugiau nei super
Papildyta:


neįsiaudrinkit taip. niekas nenori pasakyt,kad visi čia tobuli, be vidinių demonų, priešgynų ir eina su taika ,kaip Dalai Lamos visoms visko yra. mano rožiniai akiniai prieš nepilnus metus irgi buvo, ir visokių į vieną ir į kitą pusę. netikiu ,kad bent viena nori Jus įžeisti. mane irgi labai nervindavo (iki ašarų) kai kurių forumiečių replikos (tiksliau Komentarai), rodės visi puola, niekas nesupranta... dabar grįždama atgal suprantu, kad kiekviena kalba nuo savęs, o priimt visko giliai nereikia, kartais ne taip suformuluotas sakinys iškraipo visą mintį ir rodos vėl nesusikalbam, ar esam nesuprastos.
turit savo nuomonę, žinot ko norit, ką galit, ir tai yra eikit tuo keliu , neskubėkit ir viskas bus gerai.
Žinoma vaikui geriau tūrėt namus, o ne augt vaiknamy.

Net labai reali Ir dar su trūkumais Tokia...kaip čia pasakius...ne tokia,kaip visi...Mokytis reikia iš tų,kurie kažką moka.O man netyčia gaunasi Va sugalvojau likimui kyšį duot - nepasodino,ir rezultatas neblogas -pilna troba meilės

Mes dalinai susidūrėme su šiuo klausimu. "Dalinai" - nes vyresnioji dar nepriaugusi tokio amžiaus, kad būtų reikėję raštiško sutikimo, bet jau tokio, kad vertintojai jos klausė kaip ji žiūri į būsimą sesę ar brolį.

Ir požiūris (oficialus) buvo toks, kad sprendimą priima tėvai ir vaiko nuomonės dėl paties sprendimo klausti nedera, t.y. nedera tartis su vaiku ar šeimoje turėtų atsirasti broliukas ar sesutė.

Taip nerekomenduojama todėl, kad vaikas kurio klausiama gali sau užsikrauti per didelę atsakomybę ir problemų atvejų gali visam gyvenimui turėti psichologinę traumą. Pvz. tas naujai atsiradęs vaikas užaugęs nuklys blogais keliais, ar dar kas bus ne taip, tėvai bus nelaimingi, o vaikas kurio nuomonės buvo klausta jaus kaltę, kad ne taip atsakė, o galėjo atsakyti kitaip ir tėvai būtų buvę laimingesni ir pan.

Kas turėtų būti daroma - tai nuolat kalbama su vaiku/-ais apie būsimo vaikelio atsiradimą ir jis tam ruošiamas. Tiek bandoma atrasti jo paslėptas baimes (retai kada paaugliai nori, kad namie atsirastų mažas vaikiukas) ir kalbėtis kaip iš tiesų pasikeis gyvenimas. Vyresnis vaikas gali būti įtraukiamas į pasiruošimo procesą ten kur jis jausis reikšmingas, bet kur atsakomybė nebus per didelė (pvz. kur įrengsime kambarį ar lovelę mažyliui ir pan.). Mūsų atveju vertintojai norėjo matyti vyresnio vaiko paruošimą (jau padarytą iki jų atėjimo) būsimo vaikelio atsiradimui.

Beje realybėje viskas gavosi nepalyginamai geriau nei tikėjomės.

Na gal taip atrodo, kad isiaudrinau, na jei pykciau, tai gi nerasyciau ir net neskaityciau cia, jei man idomu ir labai reikalinga tai ir klausiu, kartais kiti gali pamatyti daugiau nei as pati, ir zinoti daugiau, nes as nepraejus to kelio, o jau apie tai svajoju apie 7metus.

ko jūs puolat į asmeniškumus. Aš jums bandau pasakyti kokie neišspręsti jūsų vidiniai santykiai jums trukdo, ir ką jums reik išsispręst pirmiau, nei griebti vaiką. Kai bus vaikas- vėlu bus spręsti savas problemas, ir nebus laiko, ir jos labai trukdys. Pirmiausi vis tiek turi būti šeimoje- mes. Ne AŠ, ne AŠ ir JIS, o mes ir aš, ir vyras, ir vaikai. Galėt gali visi, va net pijokai augina- bet klausimas yra ne galėjime- o elementarioj laimėj ir nepasigailėjime. Kad nepasigailės jūsų priimto sprendimo ir suaugę jūsų vaikai. Po jūsų mirties. Kažkaip tai yra tiesiog labiau tikėtina, jog jūs numirsit anksčiau. Kad to vaiko, dar pakankamai jauno- palyginus su įbroliai neužgriūtų įniršis, ir visokių kitokių skolų suvedinėjimas- o mes tavęs ir nenorėjom. Kaip jam po to reiks gyventi. Tai dažna. Tai labai labai dažna. Pamils po to, ar prisitaikys ar dar kažkas, bet po to- tokiais atvejais netinka iš esmės. Tai yra klaidinga. Vaikas prie vaiko turi derėti, jei jie yra svetimi biologiškai. Aš nežinau kaip reiktų išgyventi mano šeimoje, jei mano vaikai viens kitam nederėtų. Suaugęs prisitaiko ir išgyvena nes labiau supranta galėjimo ir reikėjimo, bei norėjimo santykį. Nei vaikai, nei paaugliai to padaryti negali. Aš prieš akis, kiekvieną dieną turiu tokį ryškų pavyzdį kas išėjo iš to, kai visi šeimoj vienas kitam nederėjo. Kai bio ir įsivaikintas nederėjo vienas prie kito- vienas kito nekentė, kai įmotė, prie jai netinkančio vaiko niekaip negalėjo prisiderinti. Tai tą matau kasdien, o kadangi pastoviai reik lankytis visokiose specializuotose įstaigose- sutinku nemažai įtėvių su vaiku- kurie tiesiog kenčia, bando išbūti tai ką pasirinko savo gyvenime, ieško pagalbos. Bet tokios pagalbos būti negali. Kai yra tiesiog nesuderinamumas.

tą ir bandau išgimdyt, kad visos mes čia jau kitokios.. nes juk 90 proc. žmonių, išgirdę ,kad tu įvaikini ar imu būrį vaikų globot,- užaugint žmonėmis, mano ,kad tu iš kitos planetos, arba labai stipri arba tau biški čiukšt
kad mums vietoj to,kad gyventi ramiai, su tuo ką dievas davė ar nedavė,- apsikraunam tūkstančiais rūpesčių svetimų (pabrėžiama) . o apie tą pilną trobą meilės niekas negalvoja, dabar tokie laikai ,kad meilė kitam, o ne savo asmenybei, jau atgyvena. tas 10 proc. esam mes, visos, suprantančios vieną kitą ar ne, bet mus vienija tai, kad mes auginam ir mylim svetimus. tai daug kam sunku suvokt, o mes suprantam viena kitą.
Ir daugiau tokių kaip Germinė, alfija ir visos kitos. tam mes ir esam ,kad palaikytumėm viena kitą, pasimokytume, pasitartume, bet nereikia taip griežtai, aukštom frazėm. būkim tokios ,kokios esam savo vaikams

Va sito dalinai jauciu galime pasiekti, kad vaikai atsakytu, kad tegul tevai renkasi, bet jie epasakys, kad jie nori to vaiko, kad dziaugsis paeme naslaiti...mes mokome juos nemeluoti. Ir bendtai, gi ne visi turi nora paimti vaikeli is vaiku namu, juk tiek nupstabiu mamu, kurios niekada nenoretu svetimo vaiko, taigi mano vaikai nera blogi siuo atveju, jiems to nereikia, o MUMS to reikia.
Bandysiu kalbetis, tik jie nesileidzia i kalbas apie tai....

alfija, o matei nesuderuinamumą tarp bio tėvų ir vaikų?

[quote=alfija,2013 02 27, 14:00]
Vaikas prie vaiko turi derėti, jei jie yra svetimi biologiškai. Aš nežinau kaip reiktų išgyventi mano šeimoje, jei mano vaikai viens kitam nederėtų.

laba, o kaip juos priderint, juk vaikų nesirenkam ,kaip burokėlių. ar ne taip rašoma??? iš kur žinot ,kad tiks ??
kaip Jūs žinojot,kad jie Jums derės tarpusavy ???
ir juk mudvi, žinom, apie svečiavimąsi ir pan, kada pažint tą vaiką, jeigu tik popieriuje rašoma, kad turi būt terminas taikomas nuo pusės metų iki metų, kad vaiką pažint, o tik tada vaikintis. ar yra bent kam jį pritaikę???