NEW AGE (Naujasis Amžius). Tema krikščionims

man atrodo, kad mintis kalbas ir veiksmus reikia keisti, o ne religines praktikas
pacios savaime jos nieko neduoda, aceit va dabar as katalikas "grynas" tai jau vien tik laime ir gerove mane lydes... no sence...



Papildyta:


tikrai geras klausimas, niekas nera sukurta veltui, zmogus yra individualybe ir kuryba ivairiapusiska yra todel, kad velgi pasireiskia per individualuma
saves atsizadejimas, iseitu kaip atsisakymas savo savasties, savo isskirtinumo, kuri mums yra daves pats Dievas

Ir iš kur žinai, kad jos pačios savaime neduoda? Ar meldeisi metus du iš eilės?

Ka reiskia "is eiles" Meldziuosi kai yra poreikis, noras issakyti kas ant dusios.
Be to, malda kaip tokia nera religija (todel keistas jusu klausimas), tai pokalbis su dvasiniu pasauliu. As meldziuosi savais zodziais, o ne pagal maldaknyges.
Ir apskritai dalykai patys savaime nera nei teigiami nei neigiami, o konotacija, prasme ir reiksme jiems suteikia musu protas.

Pasikabinėsiu nepiktai
Rašai, kad maldos pačios savaime nieko neduoda, reiškia, jos yra beprasmės, tačiau vėliau priduri, kad meldiesi, kai yra poreikis. Nesueina galai
Tiesa, nepasakiau, ką reiškia 'iš eilės'. Tai reiškia, kad kasdien minimum po pusvalandį ir daugiau, susikaupus, valdydama besiblaškančias mintis, maldą nuolat nukreipdama į Tą, kam meldžiamasi.

Na bet jus ir jumoriste. Taigi ir sakau "pacios savaime". Arba mes skirtingai suprantame ka reiskia sis "terminas"
Maldai as pati suteikiu prasme. Tai yra mano pokalbis su auksciausiuoju. As tikiu, kad esu isklausoma : ) Nesueina nes nesupranti ka sakau : )
Tad jeigu zmogus uzsiimineja skirtingomis religinemis praktikomis, bet pats gerai nezino kam jam visa tai ir kodel, sokineja nuo vienos sistemos prie kitos ir velgi nezino konkreciai kodel, tai neduoda jokiu rezultatu. Blogai ne paieskos, o pasidavimams masems. Na mases isitikinusios, kad katalikybe yra geris, o sakysim jau ten kitos praktikos nebe toks geris (kalbu siek tiek apibendrinatai, bet procentaliai tai tiesa). Tai ir nusprendzia, kad patapes kataliku taps laimingas. Bet as pazistu agnostika, kuris gyvena kaip ir visi katalikai : ) Taigi religijos turejimas kaip toks na nieko neduoda. Turi zinoti ka ir kodel darai...
I jusu klausima atsakysiu, kad du metus is eiles nesimeldziau ir nesimelsiu. Darau tai ne del kiekybes. Dievo nereikia nieko kaulinti ir itikineti. Mintis stengiuosi valdyti kitu budu, ne per malda. Malda mano supratimu skirta ne minciu kontrolei.

Taip, mes skirtingai suprantame tą terminą, kažkada aš, kaip ir Tu čia dabar, plėšiaus maikes už KV, prisiskaičius panašių autorių. Dabar į tai žiūriu visai iš kito kampo . Neturiu tikslo kažką įtikinėti, todėl trumpai pasakysiu, kad mano požiūris keičiasi, Dievas nebėra jau kaip padrūžkė, kurios akivaizdoj galima pasilengvinti psichinę būseną išpilant susikaupusias nuosėdas. Malda pati savaime jau yra kažkas rimto, juk tereikia įsiskaityti į 2 populiariausių maldų tekstus ir atsivers akys. Tas pats nuo vaikystės žinomas tekstas gali atverti visai kitą prasmę.
Aš ir nerašiau, kad malda skirta minčių kontrolei

Nezinau kodel jus tas maikes plesetes, bet puiku, kad to nebedarote : )
Pritariu, malda nera jumoristine poezija
Taip, poziuris visada kazkiek tranformuojasi. Vienintelis nekintamas dalykas yra kintamumas.
"Nuosedos" naturalus reiskinys, nereikia apsimesti, kad ju neturit . O va jau kur kas jas ispilineja sunku pasakyt. Kiekvienas zmogus individualus.
Maldu tekstus naudoju retais atvejais, kaip jau sakiau meldziuosi savais zodziais " ir ne "hi bro, i wannna new shoes"
"kasdien minimum po pusvalandį ir daugiau, susikaupus, valdydama besiblaškančias mintis" o ka turejai galvoje tai sakydama?

Niekada nepraktikavau jokios kitos religijos
Nuo gimimo esu krikštyta katalikė...Tik buvo laikotarpių, kai buvau gana atitrūkus nuo tikėjimo..Tiesiog tam abejinga, bet niekada nebuvau pradėjus kitų religinių praktikų...
Jūsų bėda, kad padarote išvadas iš trumpų replikų, dažnai nepasigilinat į kontekstą arba tiesiog jo nesuprantate..Kita vertus-tie klausimai ne jums ir buvo užduoti..
Jūs užsiimat kuriamąja vizualizacija-linkiu jums ten sėkmės, o aš su tuo nieko bendro neturiu ir NENORIU turėti..Todėl nelabai kuom galite čia padėti...Mano klausimai skirti tiems, kurie yra pažengę katalikiškoj praktikoj, patys tai išbandę, patyrę, nes teoriškai mes visi apie tai įsivaizduojam daug žinantys.. Bet kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių...
Nenoriu pasirodyt arogantiška, bet Jūs, Mirabella, mane varginat-nesinori tiesiog nutylėt, kai matai, kad kalbi apie ratus, o atsako apie batus...Nors teisingiausia turbūt būtu nebekreipt dėmesio...Turbūt nelemta mums vienai kitos suprast

Pasakysiu tik tiek, kad jei 'meldžiamasi' kaip sakai Tu, tai tada kalbi tai, kas ateina į galvą, kas nutiko dieną ar kas neramina, tiesiog išsakai. Prie ko nuslysta dėmesys, tą ir sakai, tiesa? Man čia panašu į dienoraščio rašymą. Meldžiantis tradiciškai kartojami tam tikri tekstai, todėl dėmesys ima ir nučiuožia prie to, kas įvyko dieną, kas vargina, neduoda ramybės ir pan, prie draugų, pietų, vaikų, na, turbūt dabar supranti.

Suprantu ka bandot pasakyt: ) Yra toks dalykas kaip samoningas meldimasis. Tuomet pats nukreipi mintis ir zodzius kur manaisi, kad reikia. Savais zodziais melstis, tai nereiskia melstis apie tai kas nutiko per diena.
Siaip nezinau ka jus vadinat tradicija : )
Del tekstu velgi yra "geru" maldu, bet retas kuris meldziasi apmastydas ta savo malda.

Kadangi daugiausia klausimų sukosi apie Dievo vedimą ir savęs išsižadėjimą, aprašysiu tai plačiau.

Dievo vedimas
Prieš pradėdami kalbėti apie Dievo vedimą žmogaus gyvenime, pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kokio Dievo vedimą turime mintyje, nes viskas ir bet kas, tai nėra tas pats. Visi keliai neveda pas tą patį Dievą, dvi visiškos priešingybės negali būti tas pats. Kalbėsiu apie Asmeninį Dievą - Šv. Trejybę. Jeigu kreipsimės vedimo į new age beasmenę energiją, labai tikėtina, kad vedimas ateis nebūtinai iš to paties gero ir mylinčio Dievo, apie kurį kalbame krikščionybėje.

Kaip atpažinti Dievo vedimą
1. Visų pirma, tikrinam, ar tai neprieštarauja Dievo Žodžiui - Jo paliktiems įsakymams, pamokymams ir patarimams. Tai lyg kelių eismo taisyklės, kurios palengvina važiavimą, be jų vyrautų visiškas chaosas. Bendra Dievo valia visiems yra ta pati - atrasti santykį su Juo ir jame gyventi, tad vedimas turi vesti šio išpildymo link. Dievas davė bendrus nurodymus, kuriuos galime pritaikyti visose gyvenimo situacijose, Jis nurodė, kaip elgtis, kas yra gera, o kas bloga. Iškilus dilemai, pravartu paklausti savęs - o ką gi Jėzus darytų šiuo atveju, kaip Jis pasielgtų. Kad šis "filtrukas" būtų veiksmingas, aišku, turime pažinti Dievo Žodį ir žinoti jo turinį. Na, o norėdami įvetinti Dievo valią mūsų konkrečiu atveju, pasitelkiame papildomus "filtrus".

2. Šv. Dvasios vedimas.
Dievas kalba mums maldoje tik turime Jo klausyti. Melsdamiesi dažnai pasielgiame kaip vaikai, kurie pabeldžia į duris ir pabėga. Išpilam, ką norim pasakyti ir visai neklausom. Dievas yra gyvas, Jis yra tikrai gyvas ir maldos metu mes su Juo tikrai bendraujam. Tik tai suvokus, atsakymai pradeda darytis aiškesni. Klausydamiesi mes parodom, kad mums rūpi, ką Jis nori pasakyti, mes norime Jo klausyti, o ne patys susikurti mus tenkinantį atsakymą. Šis bendravimas yra labai subtilus - Jis kalba tiesiai musų dvasiai. Toks vedimas gali pasireikšti įvairiai - gera mintis ar minčių antplūdis, stiprus pojūtis, stiprus troškimas kažką daryti. Vėlgi, visa tai reikia ištirti, ar tai remiasi Meilės įstatymu, Šv. Raštu, stiprina, drąsina, guodžia, ar tai atneša Dievo ramybę. Sąžinės balsas - pats tikriausias Šv. Dvasios vedimas. Taigi, įsiklausom, ką kalba sąžinės balsas: kaip situacija paveiks mane ir aplinkinius žmones, ar tai įstumia mane patį ar kitą žmogų į nuodėmę, ar nekirba joks menkiausias priekaištėlis ar neramumas, ar tikrai sąžinė sako, kad tai yra teisinga, ar viršaus neima žmogiška puikybė ir egoizmas, ar nesikerta su artimo meile, ar neiškelia manęs ar kažko kito aukščiau Dievo. Sąžinės balsas, atpažįstant vedimą iš Dievo, yra nepamainomas. Bet jį taip pat reikia išlavinti. Kuo labiau jo klausai, kuo labiau elgiesi pagal sąžinę, tuo aiškesnis ir garsesnis jis darosi, ir tada jau Jo "balso" nesumaišysi su niekuo kitu, jis tiesiog "skamba" viduje ir abejonių nė nelieka. Tuo tarpu jį ignoruojant ir elgiantis priešingai, jis pamažu slopsta ir tyla, kol galiausiai turime žmogų, kurį vadiname - žmogus be sąžinės.

3. Susiklosčiusios aplinkybės.
Dievas kreipia mūsų žingsnius įvairiausiais būdais. Mums gali atsiverti tam tikros galimybės, arba atvirkščiai - durys būti uždaromos. Gali tiesiog sektis kai kuria linkme arba atvirkščiai - nepasisekti. Priklausomai nuo to, kur link mus nori nukreipti, ko nori išmokyti. Būtina stebėti aplinkybes, bet taip pat stengtis vadovautis sveiku protu ir neskubėti sureikšminti. Dėmesį reikėtų atkreipti į vieną dalyką - jeigu mums nuolatos tik sekasi, jaučiamės tik gerai, tai yra pats tikriausias signalas, kad kažką darome negerai. Sakoma: tukinamos kiaulės nukeliauja į skerdyklą. Tad, net jeigu nesiseka, džiaukimės, esame koreguojami ir lavinami, kad keistumėmės. O keistis turime visi. Ypač atsargiai reikėtų vertinti sapnų informaciją, per juos gali ateiti daug suklaidinimų. Pradėjau atsargiai vertinti į rankas patenkančią informaciją ir neva "ženklus" aplinkoje, kuriuos būtų galima susieti su sprendimu, mano asmeninė patirtis yra tokia, kad būtent per tai mane klaidino. Netikrus ženklus (kurie man atrodė kaip koks stebuklas) palaikiau iš Dievo, bet klydau. Tokius "ženklus" mėgsta rodyti ir ypač, veikti per kitus žmones mėgsta priešiškos jėgos. Todėl viską reikia "filtruoti" anksčiau išvardintais "filtrais".

Taigi, galime apibendrinti. Priimdami svarbius sprendimus visuomet turime tartis su Dievu. Jo akivaizdoje turime būti nuolankūs ir pasirengę priimti bet kokį Jo vedimą, net jeigu mums jis nelabai patiks. Ar veda Dievo, ar kita ranka, galime spręsti pagal to vedimo vaisius. Taigi, pagal tai, ką tau kalba ir kur veda, atskiriam, kas kalba ir veda. Pirmiausia bandom viską įvertinti "perfiltruodami" protu. Tada - jausminė išraiška, nors šią ištirti yra sunkiausia, nes su mūsų jausmais galima lengvai "žaisti". Galime pasijusti klaidingoje euforijoje, gali aplankyti ir klaidinanti ramybė, pvz. skirtingi žmonės gali turėti skirtingus sąžinės gilumo lygius, vienas tam tikrus veiksmus ar reiškinius asmeniškai priima kaip tinkamus, o kitam tai atrodo netinkama. Todėl šie du žmonės tokioje pačioje situacijoje jaus skirtingus jausmus, vienas bus ramybėje, o kitą grauš sąžinė. Būtent todėl mums reikalingas stabilus moralės supratimas, toks, kuris nekinta ir pagal kurį galime pasitikrinti, ar išties tai yra teisinga, ar ne, o ne vertinti tai tik pagal savo asmeninį įsitikinimą ir teikiamą ramybę. Įsitikinimai yra labai lengvai formuojami, ypač pasitelkiant masines informavimo priemones ir manipuliacijas. Pats tvirčiausias moralinis pagrindas mums yra Dievo Žodis. New Age tame neturi visiškai jokios logikos, ten nėra jokio nekintančio moralinio pagrindo, nes, jeigu blogis ir gėris kaip toks neegzistuoja, o reikšmę jam mes suteikiame patys ir patys nustatome ribas, tuomet pasaulyje yra labai daug skirtingo gėrio ir blogio. Kiek žmonių - tiek nuomonių, taip sakant. Tada skirtingai suvoktume kūdikių, gyvūnėlių žudymą, melagystes ir aferas. Bet šiuos dalykus visi sutartinai priskiria blogiui. Kodėl sutartinai? Todėl, kad tai įrašyta į mūsų širdis kaip moralės įstatymas. Jeigu kiekvienas asmuo susikuria savo "blogį", tai ar nėra jo asmeninės teisės pažeižiamos, jei, tarkime, žudikas už nužudymą pasodinamas, juk jo gėrio ir blogio samprata gal visai kitokia, kodėl jos negerbiame, kur gi žiūri Amnesty International? Kokiame pasaulyje gyventume, jeigu kiekvienas galėtų nevaldomas gyventi pagal savo asmeninius gėrio-blogio standartus... Taigi, vien savo asmenine jausmine išraiška vadovautis negalime, nes... gal tiesiog mūsų sąžinė nepakankamai išvystyta ir todėl aplankys klaidinga ramybė? Tiriant vedimą, svarbu įvertinti, kokie jausmai sukeliami: tokie jausmai kaip baimė, nerimas, nervingumas niekada nebus iš Dievo, kita vertus, tai galėtų atsirasti kaip mūsų žmogiška reakcija į tam tikrą Dievo vedimą, kuriam mes paprasčiausiai prieštaraujame. Todėl įvertinimas protu visada išliks patikimesnis.
Pažinti Dievo vedimą reikia mokytis ir tą padaryti padeda Jis pats. Jeigu tik mes Jo nuošalyje nepaliekam ir kreipiamės pagalbos. Bet jeigu jau kreipiamės pagalbos, turime būti pasiruošę atsakymui, koks jis bebūtų.
Tam, kad Jį išgirstume, turime nutildyti savo širdyse siaučiančią geismų ir užgaidų audrą, išgirstame tik tada, kai įžengiame į Jo tylą.

Savęs atsižadėjimas
Tai yra Dievo valios iškėlimas aukščiau savųjų norų ir troškimų, nuolankus paklusimas su pasitikėjimu. Tai nėra nustojimas mąstyti ir apskritai norėti ar savo asmenybės sunaikinimas, bet, jeigu tai kertasi su Dievo užmanymais, Jo vedimas, o ne mano, yra svarbiau. Iš pradžių gal tai skamba iš tiesų kraupokai ir tikrai nėra lengva paleisti save, bet rezultatas yra labai saldus, nes mainais į tai gauname nepalyginamai daugiau. Patikrintas reikalas. Iš pradžių tai gali sukelti vidinį pasipriešinimą, nes esame valdomi žmogiškų instinktų, savininkiškumo, pasireiškia puikybė, norime patenkinti savo troškimus, todėl kartais prireikia didelių pastangų save nugalėti. Bet tik tuomet, kai išsižadame savęs (nestatome nieko aukščiau Jo), Dievas gali mus perkeisti ir tik tada mes galime įvykdyti patį didžiausią iš įstatymų - neturėk kitų dievų tik Mane vieną ir mylėti Dievą visomis jėgomis. Jeigu aš nesugebu savęs išsižadėti, jeigu aš savo reikmes ir norus iškeliu aukščiau, vadinasi nemyliu visomis jėgomis. Kai pagalvoji... kiek daug žmonės padaro dėl savo mylimųjų, esant didelei meilei net galėtų mirti už juos, o kiek realiai mes padarom dėl Dievo? Esam kaip automobilis - už vairo gali sėdėti tik vienas. Taigi, arba aš pats sėdžiu už vairo ir vairuoju savo gyvenimą, arba prie vairo aš užleidžiu Dievą, kuris mane "vairuoja". Pusinis variantas neįmanomas. Skirtumas tame, kad patirtis rodo, jog avariją mes visi padarome anksčiau, ar vėliau, tuo tarpu už vairo esant Dievui, gali būti tikras, kad avarija niekuomet neįvyks. Nes priimant jo valią, nesvarbu, kas benutinka, esi ramus, nes žinai, kad vyksta tai, kas teisingiausia. Įsivaizduojate, koks relaxas? Atsilošiu ir mėgaujuos vaizdais! Toks yra savęs išsižadėjimas. Va tada aplanko toooooookia ramybė... Tada supranti, kas yra ta ypatingoji ramybė, kurią žada Jėzus, ta kitokia, nei duoda pasaulis.„Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis..." (Jn 14,27). Jos nebegali niekas sugriauti. Paragavęs jos, jau nebenori prarasti ir stengiesi dar uoliau ugdyti save ir stengtis visuomet atpažinti Jo vedimą ir nesuklysti. Tai kartu taip paprasta ir tuo pačiu nelengva, nes turim nugalėti save. Paprasta dėl to, kad tai pats tiesiausias kelias į ramybę ir laimingą gyvenimą, ryšio su Dievu palaikymą. Nereikia Jo ieškoti kažkur toli, sudėtingais būdais ir įmantriom technikom. Jis čia, visai šalia mūsų ir telaukia, kada mes Jį pripažinsime ir išgirsime, o tada Jis pradės veikti. Dievas nieko nemokino ir nekalbėjo paslapčia, nepaliko jokių paslaptingų, sudėtingų technikų tam, kad galėtume užmegsti su Juo ryšį, neva "susilieti". Jis paprastas kaip 2x2. Vietoje to, kad atėjęs mūsų atpirkti, užgimtų aukštuomenės luome, Jis užgimė kaimo tvarte tarp avių! Pats, savo pastangomis, žmogus yra paprasčiausiai neįgalus eiti visuomet teisingai ir suvaldyti viską savo gyvenime. Jam dažnai nepavyksta - net ir tų pačių įvairių technikų taikymas. Jis mūsų Kūrėjas ir tik Jis geriausiai žino, kaip Jo kūrinys (t.y. mes) veikia, žino, koks automobilis esame, kokiu kuru varomi, kurios detalės braška, ką reikia pataisyti... ir Jis tą daro. Mums belieka pasitikėti. Nes kitaip vietoje dyzelio, kuriuo esame varomi, užsipiltume 95E, nes mums taip tiesiog labiau norėjos ir atrodė teisinga ir bandytume važiuoti. Deja, netoli.
Smalsiems detalių, keletas primityvių išsižadėjimo pavyzdukų.
Kur nors skubam, matom, žmogui reikia pagalbos, žinom - vėluosim, bet žmogus svarbiau.
Esam alkani, neturim daug maisto, žinom, kad vėliau jo mums dar prireiks, bet žmogus šalia mūsų taip pat alkanas... dalinamės.
Nekenčiam viešo kalbėjimo, vengiam kaip galėdami, nerimo pilnos kelnės, bet klausom vedimo ir jaučiam nerealų Jo įkvėpimą.
Suplanuojam savaitgalio išvyką, bet netikėtai kažkam prireikia pagalbos... jaučiam - finalas aiškus, planai keičiami.
Nors ir labai mėgstamos dainos ir filmai, ištrinam, nes...tai vogta (mes vadinam gražiau - parsisiųsta).
Galima vardinti be galo. Jei kažko nenorim, bijom, ar atvirkščiai, norim ir trokštam, bet jaučiame, kad turime elgtis kitaip ir paklausome ne savo noro, tuomet ir išsižadame savęs. Kai aš pats sau nebesu vienintelis prioritetas.
Kai prioritetus pradedam dėlioti teisingai, viskas galiausiai išeina į gera. Nes "Viskas išeina į gera mylintiems Dievą" (Rom 8,28). Aš tą matau kiekvieną dieną.
Už poros dienų turėjau išvykti mėnesiui į kitą šalį, lagaminas nesukrautas, jokio pasiruošimo, vietoje to pasirenku atsiliepti į vedimą ir suteikti reikiamą pagalbą (finale kelionės data visiškai pasikeičia ir aš tik išlošiu nesiruošdama, o suteikdama pirmenybę Dievo reikalams! kelionė sėkmingai įvyksta vėliau). Visai nebežiūriu TV, nors iš pradžių dar labai traukdavo "atsipalaiduoti", nebeleido atsirandantis kaltės jausmas dėl laiko švaistymo, kai vietoje to, galiu kažkam padėti. Kad ir dabar, mielai praleisčiau laiką su vertinga knyga vietoje smaksojimo prie ekrano, rašant supermamoj, bet sąžinė ragina
Kuri nors mamytė galbūt dabar pajus sąžinės graužulį dėl to, kad vietoje akių spiginimo į ekraną forume, ji galėtų daugiau laiko skirti pabendravimui su vaikeliu ir vyru... Daugelis turbūt įsigilinęs į save atrastų vietą, kurioje sąžinė graužia. Gal seniai neaplankot tėvų, draugų, kaimynų? darbai svarbiau, "nėra laiko"?
Tikiuos šįkart pakankamai išsamiai ir aiškiai išdėsčiau? Išvardinau smulkmenas, tačiau juk iš jų ir susideda gyvenimas, vieni atsižadėjimai didesni, kiti - mažesni. Visuomet gera ir pravartu pradėti... kad ir nuo labai mažų.

Noriu atsakyti keliom forumietėm.

Kristi na - Toks griežtas brėžimas atsiranda iš teologijos specifikos. Jeigu aš tikiu krikščioniška teologija, bet tuo pačiu priimsiu, kad ir visiškai priešinga teologija gali būti tiesa, aš būsiu paprasčiausia veidmainė. Nesutinkat? 2 visiškai priešingi dalykai negali abu būti teisingi. Mano pasirinkimas aiškus. Bėda su New Age, kad ten visas dėmesys nukreiptas tik į sudievintą žmogų, patys susidievindami ignoruojame mus sukūrusį Kūrėją, o tada blogis ir prilimpa trindamas rankom. Užtai ir kartojam, nežaiskim vaikai su new age. Jeigu "krikščionis" pilnas pykčio ir nemeilės, tai jis tik nešioja krikščionio "etiketę", o ne nuoširdų tikėjimą. Tikiu, kad skleidžiasi šviesa, bet didžiulis klausimas išlieka, koks tos šviesos šaltinis. Ironiška, bet išvertus žodį liuciferis iš lotynų kalbos, turime - "šviesos nešėjas". Šv.Rašte aiškiai parašyta, kad jis maskuojasi po šviesos kauke. Visas New Age uždengtas tokia persaldinta šviesa, o kas viduje... Buvęs žymus New Age veikėjas Randall Baer paliko liudijimą apie tai, kaip jis praktikų metu "užėjo" už tos šviesos ir pamatė, kas iš tiesų už jos slypi, o išvydo jis "demonų puokštę". Ateityje pabandysiu įdėti daugiau informacijos apie jį ir jo liudijimą. Aš nebaksnoju pirštais į žmones ir nesprendžiu, kuris yra būtinai pagautas "netyrųjų" Aš sakau, šitos praktikos yra pavojingos. Kaip jos paveiks mane, tave ar kitą, nebūtinai bus vienoda. Labai didelis indikatorius yra puikybės jausmas, kai pas žmogų yra labai išreikštas ego, tai jau negeras ženklas. Kaip jūs manot, kaip ta "netyrųjų" veikla pasireiškia? Nesitikėkit efektų kaip iš filmo Egzorcistas, viskas daug subtiliau.

vaižgante - labiausiai pabrėžiu visiškai su krikščionybe nesiderinančią teologiją ir puikybės/ego puoselėjimą, į tai ir reikėtų atkreipti didžiausią dėmesį. Materializmas tik neskanus priedas.

Svetima - gal kartais prašėt Dievo kantrybės? Per įvairias nesėkmes Dievas galbūt nori jus dar arčiau savęs prisitraukti, juk kai blogai, mes ieškome Jo artumo, išbandymų taip pat nereikia nurašyti. Jeigu mes nutariam sekti Jo valia, nejaugi manome Jis ims ir nepatikrins to? Gal prie viso to ir "virusiukas" koks koją kiša. Spėlioti galime daug, bet išsiaiškinti galite tik jūs pati - santykyje su Juo. Kol leisime pasaulio dalykams ardyti mūsų ramybę, tol Kristaus pažadėta ramybė mūsų nepalies. Ji ateina, kai išsilaisviname iš materialumo, savo norų ir troškimų sureikšminimo. Dievas žino, kokių pamokų jums reikia, gal esate tiesiog ugdoma. Vėliau padėkosit Nuoširžiai pasimelskit ir atiduokit viską į Jo rankas, pasitikėkit, Jis viską sutvarkys. Man labai patinka Jėzaus širdies litanija, labai veiksmingai ir priešus nuvaiko ir ramybės suteikia. Tik tikėkit Juo.