Auklių kampelis

na del prisirisimo, cia juk ne ligonis kuris ateina 1k per menesi, o vaikas su kuriuo bendrauji kasdien ir jei nors truputti neprisirist tada darbo kokybe neabejotinai kencia, na bet cia tik mano nuostata bei nuomone
del pokalbiu su teveliais: neimanoma nekalbet bet, buna kurie nesako iskart bet laido uzuominas ar panasiai, todel ir yra nuojauta, na su dabartine mamyte mes istikruju mazai kalbames, man to truksta, bet jei zmogus uzsidares as i dusia nelendu, be to dirbu ne viena savaite prrie vaiko pripratau ir zinau apie ji daug ka, todel ryte ne visada mama pasako kada vaikas atsikeles, nors tai taip pat yra is to kad esu visapusiskai ir ne karta patikrinta mamos

na o del vaiko zirzimo sutinku, kad reikia mamos, nes mano vaikui tikrai jos labai truksta, nes as su juo bunu per dienu doenas, o savaitgaliais mociute tai vaikas tikrai mamos trukuma jaucia, taciau buna atveju, be tio ir nete pilna mamu pvz kai vaikas pamates aukle verkdamas bega nuo jos ir tai daugeliui mamu kelia nerima, todel kai zinai kad viska darai teisingai o vaikiukas zirzia ta kazkaip nejaukiai jauties, bet kaip ir minejau, dabar ir pries mociute zirzia, mamos nenori isleist, na bet as ne mamos aukle o vaiko, ji pati sprendzia kiek vaikui skiria demesio, nors mano atveju jam tikrai jo mazai

aushra1 taciau as manau jus nedirbate aukle, nes is kai kuriu jusu pasisakymu galima spresti jog jums svetimas sis darbas, o jei dirbate tai esate siame darbe neseniai, nors kiek pamenu kazkur forume jus rasete kad lyg renkate aukles ir siulote tevams, jei klystu pataisykite
nors is tikero koks mano reikalas, taciau pardon jusu pasisakymai neaukliski

Jeigu skaitėte mano pasisakymus "Viskas apie aukles" skyriuje ten daug rašiau apie save. Pasikartosiu tik trumpai. Aš dirbu valandine aukle (apie 20 val. per savaitę) jau 18 metų. Tai yra labiau mano hobis, nei išgyvenimo veikla, todėl galiu sau leisti rinktis su kuo man dirbti įdomu.

O kokie pasisakymai aukliški? Manau, kad kaip ir mamos, taip ir auklės yra skirtingos. Daug priklauso nuo jų išsilavinimo ir to, ko jos ieško gyvenime. Aš asmeniškai labiau orientuojuosi į vaiko ugdymą, sudėtingų situacijų sprendimą, tad neįsivaizduoju vien vaikų sargo vaidmens. Man įdomu dirbti su hiperaktyviais vaikais, su tais, kuriems yra pripažintas autizmas, kurie ilgai nekalba arba kalba itin daug, todėl mano kalbos negali būti apie pampersus ir košeles.

atleiskit jei izeidziau, aisku kiekvienam savo, na kad dirbat su tokiais vaikais sveikintina, vadinasi esat stipri moteris, nes su tokiais vaikais dirbt yra sunku, na o koseles ir pampersai ir priklauso, o kad sis darbas yra tik hobis daug ka paaiskina tipo ne "aukliskus" postus, o tiek nedaug dirbant zinoma tada ir su autiskais vaikais manau nepervargstama, nes jei dirbant pilnu kruviu tada gresia emocinis ir ffizinis pervargimas, turejau tokiu vaiku, kad juos kur, vienas buvo autiskas bet pozityvus, kitas super negatyvus, su tuo buvo super sunku ir po keliu metu pamirst negaliu

Neįžeidėte. 5 val. darbo po vaiko pietų miego kasdien darbo dienomis yra idealus laikas. Dirbu tik su tokiomis šeimomis, kurioms savas vaikas yra svarbus ir kurie vertina su juo dirbančio žmogaus darbą (tai pabrėžiu ir skelbimuose, kai retais atvejais tenka skelbtis). Realiai esu šeimos narys. Daug kur vykstame kartu šiaip, kompanijai palaikyti. Suprantu, kad tai neįtikėtina, bet kai ieškoma, tai ir randama.

esat saunuole

manau kad esam visi skirtingi, tai ir skirtingai dirbame...
as seimoje jauciuosi gan gerai, aisku buna dienu kad jauciuosi nejaukiai ir pan... siaip seima esu gan patenkinta, turejau 4 seimas ir si turbut viena is geriausiu... aisku visur budavau valandine auklyte, o cia pilna darbo diena, pietu gaminimas... mazoji yra labai fainas vaikas, bet...

Kas atsitiko, kas bet.. labai kazkaip liudnai skamba

aushra1 jus saunuole, gerai kad randat tokiu zmoniu siais laikais tai sunku, o dar kaip seimos narys visai super, as stengiuosi laikyti atstuma, nes kai pradejau prisileisti arciau tai ir i dusia prikakojo, todel geriau kai su tevais yra atstumas, su vaiku zinoma kitaip, ieskau kuo glaudesnio kontakto, juk aukle vaikui ne tevams, kas priklauso su tevais padarau, bet ne daugiau, taciau stengiuosi buti paslaugi ir draugiska bet pati i dusia nelendu

Visiškai palaikau aushra1.
Vaiko ugdymas yra individualus darbas. Penkios kontaktinės valandos kokybiško nuoširdaus darbo su vaiku yra labai daug. Vaikui gali labai padėti, o su juo dirbantį ir nuvarginti. Dėl nuovargio nereikia skųstis, renkamės sąmoningai. Žinoma, labai smagu, kai vaiko rankelės apsikabina mūsų kaklą, malonu, jei vaikas ryte lekia pasitikti, vakare nenori paleisti... Tačiau teisingiausia taktika - išlaikyti distanciją ir su vaiku, suprantama, tokią, kuri vaikui leistų jaustis gerai, saugiai. Auklė pabūna šeimoje gal pusmetį, gal - dvejus metus ir atsisveikina visiems laikams. Štai todėl neturim jokios teisės sukelti vaikui visiškai dirbtinį netekties jausmą. Juk tai gali pavirsti rimta trauma mažam žmogučiui. O iš su Aušhra1 polemizuojančios ponios pasisakymų tarsi įžvelgiau, kad ir tėvai nelabai palankiai vertina tokį auklės prieraišumą . Esu įsitikinusi, kad auklės užduotis yra visais būdais palaikyti vaiko ir jo šeimos ryšius, juos iškelti į svarbiausią vietą, jei kartais būtų kitaip. Tikrai nereikia "lįsti" prie vaikelio su klausimais: "ar tu mane myli", "parodyk, kaip manęs pasiilgai". Svarbiausia vaikui yra jo šeima, jokių svetimų tetulių, kurios gan greit pradings iš jo gyvenimo ir atsiras kitos, gal auklėtojos darželyje, gal būrelių vadovės, gal mokytojos. Kur kas svarbiau padėti vaikui suprasti, jog jo brangiausi žmonės privalo kiekvieną rytą išvažiuoti, bet jie vaikelį labai myli ir vakare tikrai atskubės pas jį.
Ir dar: jei būčiau motina, kuri samdo auklę, neimčiau tokios, kuri visų pirma sako, kad myli vaikus. Vaikus myli ir pedofilai, bet auklė samdoma vaikui prižiūrėti, rūpintis, užimti, kol tėvų nėra, padėti jam pažinti supančią aplinką... neleisti pakliūti į nesaugias situacijas... MYLI SAVO VAIKUS TĖVAI, O VAIKAI MYLI JUOS. TAIP IR TURI BŪTI. Mus samdo kitais tikslais.
Darželyje kiekvienais metais atsisveikindavau su maždaug 23 priešmokyklinės grupės auklėtiniais. Manot, būtų protinga dėl kiekvieno jų ašaroti? Rugsėjo pirmą susitikdavom su kitais...

Ačiū Jums, ramiai.

Darėsi nejauku skaityti tokių pasirengusių atiduoti gyvybę už vaiką pasisakymus, todėl nutariau įsijungti į diskusiją. Žinokite, mūsų gyvybės neprireiks atiduoti už vaikelį, juo pasirūpins tėvai. Kiek mums beatrodytų jie netobuli, o mes pranašesnės už juos - tikrai pasirūpins visais gyvenimo atvejais. Juk ir dabar uždirba ne tik vaiko pavalgymui, bet ir mus gali pasamdyti. Aš visada vaikui pabrėžiu, kad jo mama ir tėtis geriausi ir kai tik jie galės - iš karto grįš. Kai tėvai yra netoli paskambina arba duoda signalą, kad jau yra netoli, o mudu būtinai einame jų sutikti.

Manau, kad mums yra svarbu suprasti, kad samdo ne mus kaip tokias, o perka mūsų energiją - energiją pasirūpinti vaiku, energiją nuolat sugalvoti jam naujos veiklos, energiją rodyti lauke žydinčią kriaušę (vaikas vakare pasakys, kad pas mus jau kriaušė žydi), energiją atkreipti dėmesį į paukštelių balsus, energiją diskutuoti apie gyvenimo aktualijas žiūrimo filmuko fone, energiją "netyčia" ugdyti vaiko higieninius įpročius ir dar daug kitų dalykų. Jeigu tai mes bent 7-8 balais iš 10 duosime - tikrai atkreips dėmesį į mus ir vertins (ir finansiškai taip pat), o savaitgalį pasiūlys praleisti kartu su visa šeima, kur nebebūsite aukle, o tiesiog kompanijos narys besirenkant baldus, restorane, vaiko mokyklėlių šventėse, parke ir kitur.

Aš apskritai neklausinėju nieko šeimose. Stengiuosi būti tik tose erdvėse, kur žaidžia, valgo ir miega vaikas. Tiesiog gerbti šeimos privatumą. Apie save stengiuosi nepasakoti irgi jokių dalykų, nebent trumpai, jei paklausia, o jei apie save pasakoja irgi neužduoti klausimų, bet visada išklausyti ir palaikyti. Manau, kad tai protingo sugyvenimo variantas.

Kiekvienu atveju mums svarbu tobulėti, daug skaityti, bendrauti su bendraminčiais. Kitaip galva tikrai gali pavirsti į šlapią pampersą

[quote=aushra1,2012 05 04, 00:20]
Ačiū Jums, ramiai.

įsijungti į diskusiją. Žinokite, mūsų gyvybės neprireiks atiduoti už vaikelį, juo pasirūpins tėvai.

as sutinku kad tevai viskuo atsakingi, bet jei uzpultu jus su vaiku idomu kaip pasielgtumet, as saves neziureciau kaip kitos poniutes

O kas gali mus su vaiku pulti?? Ar ne be reikalo susikuriame nebūtus priešus, vietoj to, kad pagalvotume apie ką nors gero ir gražaus?

Labas vakaras. Noreciau prisijungti i jusu - auklyciu pokalbius, tik speju reik pirmiausiai perskaityti tuos 10 puslapiuku, kad zinociau apie ka pakalbeti

na manot laba saugiam pasauly gyvenam?
be to jei namas bevek miske, juk yra pagrindo taip galvot, juk nesu paranojike ir neprisgalvoju nebutu dalyku