Tėvų karšinimas (7)

Labas vakaras
Jau kuris laikas seku šią temą tik vis neparašydavau. Mes irgi namuose karšiname močiutę, kovą jai sukaks 80. Fizinė sveikata nėra pati blogiausia palyginus su tuo kaip vargsta kai kurios čia rašančios merginos. Dėl sanarių ligų močiutė turbūt jau nuo 60 vaikščiojo pasiremdama lazdele, paskui ir dviem lazdom, bet tai jai nebuvo problema, nes mūsų močiutė buvo iš tų žmonių apie kurie sako 'tu pasėdęk, o aš pasbėgėsiu".
Situacija smarkiai pablogėjo prieš kokius 5 metus kai jai nustatė alshaimerio ligą (ligą nustatė gerokai pavėluotai, o gal ji tiesiog labai greitai progresavo?) geriami vaistai mano akimis žiūrint ligos nestabdė močiutės protas vis blausėsi ir blausėsi, kol galų gale nebeliko nė ženklo žmogaus, kurį mylėjome (nėra taip, kad nebemylime dabar, tiesiog tai visai kitas žmogus). Pirmiausia sutriko miegas, tiesiog ėmė nebemiegoti naktimis, protarpiais atsiranda kažkoks nerimas, veržimasis namo, padidntas jautrumas, visiskas nesusivokimas tiek laike, tiek erdvėje (nors ir kalba kad per langa mato sniega, bet veržiasi basa eiti namo, nes gi vasara ir nesusals), kai jai neleidžiame niekur eiti prasideda grasinimai, riksmai, kartais verkia Deja bet vaistai prasidejus tokioms psichozėms nelabai gelbsti Kventiax ir panašūs jos visiškai neveikia, clonazepamas padaro višiškai apatišką ir mieguistą (todėl jo stengiamės nevartoti). Visko yra tiek daug kad neįmanoma net aprašyt.
Pataruoju metu močiutė net kategoriškai atsisako vakare gultis į lovą, drabužius nurengti kartais pavyksta tik per prievartą, kartais paguldyta po 10 minučių atsikelia, apsirengia ir vėl sėdasi į fotelį, kartais atsikelia ir ima garsiai, labai garsiai kalbėti poterius, tada jos neveikia jokie prasymai kalbėti tyliau ar nekalbėti, kartais naktimis ima vaikščioti po namus (namas 2 aukštų ir ji laipioja laiptais, o kadangi vaikšto labai sunkiai baisu, kad praras pusiausvyrą ir nukris).
Prirašiau labai daug tiesiog pastaroji savitė buvo ta 'paūmėjimo savaitė' ir turbūt nebuvo nei vieos nakties, kad išmiegotume nuo vakaro iki ryto be kėlimūsi, vaikščiojimų paskui močiutę arba poterių klausymo.
Gal kas nors turintis panašų ligonį namuose turi kokių nors receptų kaip juos raminti ir nuraminti tuo paūmėjimo lakotarpiu?

"kartais naktimis ima vaikščioti po namus (namas 2 aukštų ir ji laipioja laiptais, o kadangi vaikšto labai sunkiai baisu, kad praras pusiausvyrą ir nukris)."

Nors mums neteko su tuo susidurti, bet pagalvojau, gal galima butu bent nakciai tuos laiptus kazkaip uzbarikaduoti: ar irengti vartelius, ar tiesiog kokia virve uzristi, kad negaletu lipti, nes tai tikrai pavojinga


"galų gale nebeliko nė ženklo žmogaus, kurį mylėjome (nėra taip, kad nebemylime dabar, tiesiog tai visai kitas žmogus)"

Galvojau, kad man vienai toks jausmas

Man labai palenvėjo, kad ne aš viena kuriai taip atrodo

O dėl laiptų... ko tik nebuvo prigalvota patys juokiames kai pasikalbam buvome passiskolinę tokius kaip vartelius, kur mažiems vaikams skirti, juos klebendavo, bande perlipti (cia baisiausias variantas). Buvo įtaisę vientisą medinę užtvarą is pradžių ją tik paklebendavo, vėliau ėmė kumščiais daužyti, o tada išsigandome, kad ir er ją bandys lipti ir pašalinome.
Artimoje aplinkoje turime pavyzdį kaip moteris su tokia liga trumpam buvo palikta užrakintam bute viena ir iškrito pro langą. Artimieji spėja, kad irgi norėjo išeiti ir neišėjusi pro duris lipo pro langą.
Užėjums tiems aktyvumo periodams ji nepakenčia jokių kliūčių savo kelyje, bandp jas apeiti, pastumti, perlipti net įveikti kumščiais (kartais pati nejučiom pagalvoju, kad mūsų atveju gerai, kad ji taip sunkiai vaikšto, nes kitaip priežiųra taptų šimta kartų sudėtingesnė)

Gute444 kantrybes ir istvermes jums

Tikiuosi ilgai mes tokiu pasekmiu nesulauksim nors ji gyvenime labai ramus zmogus

Neturiu patirties su tokiais ligoniais, bet šovė mintis, kad tuos poterius galima bandyti panaudoti (juk vėliausiai išnyksta anksčiausiai įgyti įpročiai), jei ji nuo vaikystės prieš miegą melsdavosi, gal padėtų kartu kalbamos maldos einant gulti ? O dėl garsiai kalbamų pabandyčiau kalbėt kartu, gal tai ją nuramintų, juk vistiek ilsėtis neišeina.

Ačiū už palaikymą Turbūt nuo šito neprimiegojimo pati tapau jautri ir per smarkiai reaguoju.
O dėl poterių reiks pabandyti kartu kalbėti. Nors tas poteriavimas irgi toks daugiau epizodiškas , kartais juos kalba dienos metu, kartais vakarais, o kartais apskritai nesigirdi kad poteriautų.
Šį vakarą kol kas ramu, ir atsigulė gana ramiai galbūt išsimiegosime.

Kitaip reaguoti turbūt neįmanoma, visos čia žino, kaip jaučiasi ligonį prižiūrintis žmogus ir kaip tie patys dalykai atrodo retai užsukančiam ligonį aplankyti .

Sveikos, na aš paskaitinėjau jusu istorijas, ir tikrai graudu, kai žinai, kad žmogus serga o padėti negali, stiprybės ir kantrybės jums.
Mano istorija kitokia , na tai gal tiksliau mano mamos istorija.
Tai štai kaip viskas prasidėjo, dar visai mažytės gryžome su mama gyventi pas seneli (mamos tėti) , mama su vyru išsiskyrė, namus dalijosi perpus,tačiau su tokiu despotu, koks buvo patėvis gyventi po vienu stogu būtų buves mirties nuosprendis, tad pakalbėjus su seneliu, jis sutiko mus tris priimti,galu gale gyveno vienas ir namas gan nemazas, nebuvo kaip jam jo ir priziurėti, viskas apleista buvo tiek name, tiek visoje aplinkoje. Daug pastangu mama dėjo, kad viska sutvarkytu, ir remontus pasidarė šiokius tokius, na kiek piniginė leido,nes mama nedirbo, augino mus mažas sesei kokie metukai buvo,man penki, tai praktiskai iš senelio algos ,o vėliau iš pensijos taip ir gyvenome. Mažame, užmirštame kaimelyje, kur visi vieni apie kitus viska žino, ko nežino prisimasto, ilgainiui mamą kankino kaip tik galėjo tiek senelis tiek kaimo gyventojai, barstė apkalbomis, esą gyvena iš tėvo, nedirba, vyro neturi, ir t.t , ir senelis pradėjo keistis...
Mes dar iki dabar i jį kreipiames (jūs), mus mama išmokė gerbti vyresnius, senelis buvo(ir yra) aprupintas viskuo, mama jau 20 metu gyvena su draugu, kuris padeda jai visapusiškai, juk kaime sunku moteriai vienai ir darbus apsidirbt, ir taip vienas zmogus is proto iseitu, nes senelis pradėjo ja tikraja ta žodzio prasme ją kankinti, jei mama ka pasodindavo, tai senelis užpildavo ko,kad augalėlis numirtu, paskui išvis pradėjo nesiprausti, nesitvarkyti, dabar priėjome iki tokios situacijos, kad jis isvis nebeklauso nieko, gyvena savo kambarėlyje pagal savo taisykles, kurios tiesiog baisios... Isivaizduokit jis nesiprausia nesileidzia ir prausiamas, puola muštis, grasina, kad ipils nuodu jei mama lys prie jo, jis sveikas seniokas, vaikštantis, bet nesugeba net i tualeta nueiti, daro i kibira, seniau dar bent jau issinšdavo, o dabar specialiai ,,raugina,,.Mama tvarkingas zmogus nesame asociali seima, nei gerianti, nei rūkanti, likusioje namo dalyje (kur gyvena mana su draugu) švaru ir tvarkinga, o virtuvėje ir senelio kambaryje baisus tvaikas, jis rūko net kambaryje, dar ir draugų aišku (tokiu pat kaip jis) pasikviečia, tai tada virtuvėje apie maisto gaminima ar valgymą tenka pamiršti, nes tiesiog pykina vien mintis apie tai pagalvojus, tai vat taip mama jau 25 metus su juo kariauja, bandėme ir graziuoju kalbetis visko buvo, bet jis nekreipė dėmesio i nieka ko prašydavome, vienas gyvendamas būtų namus landyne pavertes, jis visa gyvenima vertino svetimus, o savo vaiku nekentė, nežinau už ka, ir nesuzinosiu speju, kai sirkdavo, tik tada geresnis budavo, o šeip tai parazituoja ir tiek, gadina visiems gyvenima, mama jau nuo nervu vaistus geria, ir šeip paliko pati labai pikta ir nervinga, ko norėti kai kiekviena diena tas pats ir nuo žmoniu gėda sėdi senelis apsmurges nesiprauses, nei rubus keičiasi, nei patalus leidzia pakeist, mama viska padaro nebent tada kai jo nera namie sutvarko iskalbia, o jis gryzes pasiunta, pasako, kad atiduotu senus rubus, puola muštis, normaliam zmogui kai papasakoji, tai niekas netiki,kad taip gali būti, kaip tėvas gali taip kenkti savo vaikui,už ką, kad namus sutvarkė, kad rūpinasi, gydo kai serga...
Patarkit gal kas žino ka daryti, kur kreiptis pagalbos ir išvis ar ji imanoma... gaila mamos skambina verkia, o padėti negaliu ir aš jau seima sukurus savo atzalėle auginam, vietos kad mama pas save priimt neturim, o ji ir pati nenori i miesta, juk visa gyvenima kaime praleido, sitiek darbo idejo,ir namai jai dabar priklauso.Turėciau pinigu nupirkciau koki nameli, bet kad neturiu ir patys tik pasvajojam apie savo namuka (gyvenan bute) gal kas susidurė su tokia ar panasia bėda, gal kas ka patarti gali...

siaubas kazkoks stiprybes jums tikrai reikia

merginos jau pradejo stogas vaziuot pradejom teismu maratona del tetes rupybos negaliu patiketi kokios bledes is savivaldybes ateja gali spresti mano tetes likima , gatava as jas , atrodo but viskas gerai ejasi jos nenori sutikti kad tete mano gali but veiksnus aisku jis dar nera toks kad ji gali vadinti veiksniu bet as ju paklausiau koks jums skirtumas ar jis veiksnus ar ne jos kaip bl..... tyli negi joms su juo reik but ir viska sprest
as tai labai nervuojuosi merginos nes teisma kita savaite vel ir jauciu per tas bl.... padarys tete neveiksniu arba eis ant tiek kad reikes psihiatro isvadu o tada as jau zlugus buciau zinojus kad taip viskas eis velniop tikrai metus ir kaip buve tai ir like but nes tete po opercijos povaliai vel zengiam i prieky , pradejom jau valgyti tai paralyzuota ranka po truputy atrodo kiek nedaug reik dar keleta men ir mes kiek busim pazenge i prieky o sia tau tos kaliauses is savivaldybes viska nori atimti ta dziaugsma ir tik suteikti skausma ir jokiu pragiedruliu

Nesupratau - tai kokios išvados jūs norite - kad būtų pripažintas VEIKSNIU ar NEVEIKSNIU?
Jūs norite nusitatyti teismo keliu jo GLOBĄ (kai asmuo yra neveiksnus) ar RŪPYBĄ paties žmogaus prašymu (kai yra veiksnus)?
Ir kodėl psichiatro konsultacija - jus sužlugdys?