Charlotte Bronte "Džeinė Eir"
Kaip malonu vėl grįžti prie klasikos, o ypatingai prie šios širdžiai mielos knygos. Man ji viena iš geriausių kada nors parašytų meilės istorijų. Tikras klasikos perliukas. Niekada nepabosta skaityti ir vėl skaityti ją.
Pirmą kartą šią knygą aš atrodau dar būdama dešimtokė. Ji mane taip apžavėjo ir užkerėjo, kad tuo metu ją "ryte surijau" per du vakarus ir paliko man neišdildomą įspūdį. Taigi nuo to karto aš vis grįžtu ir grįžtu prie šios knygos. Kai pasiilgstu jausmų ir romantikos, gražios ir senosios kalbos, ši knyga nepakeičiama (bent jau man). Turinys jau pažįstamas iki skausmo, bet kiekvieną kartą skaitant ją naujai aš kažką atrandu, kažką įgaunu, užplūsta skirtingi jausmai, kai ką pastebiu.
Knygos kalba labai graži ir lyriška, tokia taisyklinga, sena, pilna, be jokių pašalinių žodžių, neužteršta.
Džeinė Eir yra našlaitė, kurią dėdės žmona išsiunčia į skurdžią ir prastos reputacijos, bet pigią našlaičių prieglaudą. Jei tetos namuose jos niekas nemylėjo, niekino ir stumdė, tai našlaičių prieglaudoje buvo dar liūdnai. Tai namai kuriuose skurdas buvo kasdienybė ir ateitis, kuriuose badas ne retenybė, bausmės kaip vienas iš dažniausiai naudojamų auklėjimo būdų, kuriuose šaltis stingdė kaulus, o mirtis lankydavo taip dažnai, kad po kurio laiko net nepastebi ir netgi pradedi džiaugtis, nes atitenka kiek daugiau maisto. Baigusi šią mokymo įstaigą, ji pakliūna į turtingus namus. Ten ji turi mokyti mergaitę, kuri beveik nekalba angliškai ir beveik visą laiką tarška apie Prancūzija ir pramogas. Ji atsiduria gana nuošalioje vietoje, apsuptoje nuostabios gamtos. Namas senas, didžiulis, suręstas iš akmenų, kuriame be galės kambarių ir kuris savyje slepią vaiduoklį. Amžinai paskendęs prietemoje ir netgi skaisčiausia saulė negali išsklaidyti visų šešėlių. Ir štai šiame atšiauriame ir drėgname name ji patyria savo pirmąją meilę.
Misteris Ročesteris yra uždaras, nedraugiškas, nekalbus, paslaptingas, griežtas ir gana atšiaurus žmogus, bet netgi ten kur amžinoji žiema, kartais užsižiebia ugnelė ir užgimsta jausmai. Įvykiams besirutuliojant labai greitai ir atėjus lemtingai ir reikšmingiausiai dienai, paaiškėja baisi paslaptis, kurią misteris Ročesteris ir prietemoje paskendęs namas gerai saugojo nuo žmonių akių. Kai likimas stipriai nuskriaudžia, jis visada pratęsia kitą ranką, kad paguosti. Taip ir šioje istorijoje viskas baigiasi gražiai ir savotiškai laimingai.
Romane labai gražiai atspindėtas laikmetis, socialinė ir moters padėtys, tarpusavio santykiai. Vaizdingai aprašomi gamtos vaizdai bei aplinka.
Knyga parašyta lyg dienoraštis, lyg išpažintis, lyg prisiminimai. Vietomis autorė kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją lyg bandydama pasiaiškinti, pateisinti ar prasklaidyti abejones. Pati meilės istorija labai graži ir sentimentali, bet visiškai ne banali ir ne nusaldinta.
Knyga labai apžavi ir įtraukia, tiesiog nesinori atsitraukti.
Romanas ne vieną kartą ekranizuotas. Man teko matyti ne vieną serialą ir filmą, netgi ir šių metų ekranizaciją, bet kol kas mano mylimiausia išlieka 1983 metų BBC mini serialas. Jame ir aktoriai nuostabūs ir vaidyba nepriekaištinga ir siužetas išsamus ir jausmai nesukaustyti.
Knyga verta dėmesio ir tikrai reikia nors kartą ją perskaityti.
Jau senobiniu moterisku paslapciu ir mistiku megejams - tikras perliukas 
Ryt pamatysiu.
