Mario Vargas Llosa "Conversation in the Cathedral" (Pokalbis "Katedroje"). Dar jaunas, bet gyvenimu nusivylęs ir tikėjimą savimi praradęs žurnalistas Santiago - skurdžiai gyvenantis idealistas maištininkas iš turtingos šeimos - netikėtai sutinka buvusį savo tėvo vairuotoją, kurio buvo nematęs jau daug metų. Jie kartu papietauja "Katedroje" - paprastutėje užeigoje viename iš skurdžiausių Limos rajonų. Pietūs ir pokalbis užsitęsia, nes kalbos daug - tiek daug, kad tas pokalbis tęsiasi per visą knygą, kiekviename skyriuje vis įpinami keli jo sakiniai. O to pokalbio fone pasakojamos kelios lygiagrečios istorijos - Santiago šeimos kasdienybė ir jos netikėtos dramos, jaunuolio posūkis į radikalizmą (komunistu jis vis dėlto netapo, nors ketino), XX a. 5-ojo dešimtmečio Peru politinės peripetijos (diktatoriaus Odria "demokratija", triukai ir prievarta rinkimų metu, perversmų planai ir kt.), keistos meilės istorija... Visos šios siužeto linijos vystomos vienu metu, tiesiogine šio žodžio prasme - ištisi puslapiai dialogų, kur kiekvienas sakinys vis iš kito pašnekesio, ir tenka gerokai susikaupti, kad nepamestum minties siūlo ir atsirinktum, kas su kuo ir apie ka kalbasi. Arba jei skyrius be dialogų, tai paragrafo (ar net ir sakinio) viduryje staiga pereinama į kitą pasakojimo liniją, paskui vėl grįžtama prie pirmosios, tada peršokama į trečiąją, ir t.t. Mane iš pradžių truputį vargino tas nuolatinis fragmentiškumas, kartais net skaitydavau tą patį puslapį kelis kartus, sekdama iš eilės kiekvieną siužeto liniją. Paskui pripratau.
Knyga man patiko, ir net truputį gaila buvo, kai baigėsi (gal kad tiek laiko ir energijos prireikė perskaityti tuos 600 su trupučiu puslapių
). Tik Peru politikos man buvo per daug, tiesiog nedomino manęs visos tos politinės virtuvės smulkmenos, APRA partijos rietenos su komunistais ir kt. Gal jei kas domisi Lotynų Amerika, tada įdomu, bet manęs neįtraukė šis knygos aspektas. Nors tikrai įstrigo scenos, kaip diktatoriaus parankiniai organizuodavo paramos demonstracijas, infiltruodavo opozicijos organizuojamus politinius renginius, grasinimais priversdavo žmones eiti į rinkimus ir balsuoti už reikiamą kandidatą. Bet šiaip man įdomesnės buvo labiau asmeniškos siužeto linijos, juolab kad dramos ir netikėtumų tikrai nestigo. Tik viskas atskleidžiama taip lėtai - užuominomis, nuotrupomis, nebaigtomis frazėmis... Bet baigus knygą viskas sustoja į savo vietas. Kantrybės reikalaujanti knyga, bet tikrai rekomenduoju perskaityti.
Kurt Vonnegut "A Man Without a Country" (Žmogus be tėvynės). Perskaičiau labai greitai, per porą rytų traukinyje. Gana vidutiniška knyga - man rodos, tokios rašomos, kai idėjų jau nebėra, o rašyti vis dar norisi. Labai netolygus tiek temomis, tiek kokybe esė rinkinys. Visko po truputį - ir netikėtų įžvalgų, ir puikaus (nors gerokai pikto) humoro, ir senatviško bambėjimo, ir apokaliptinių pamokslų. Šiaip tokia vienadienė knygelė, iš tų, kurias perskaitei ir pamiršai. Na nebent tik lieka dar vienas štrichas Vonneguto portretui. O kadangi aš juo nelabai žaviuosi (per daug jau negatyvus jis tapo senatvėje), tai ir ši knyga reikalo nepataisė...
Donna Leon "Friends in High Places" (Įtakingi draugai). Knyga iš serijos apie Venecijos policijos komisarą Brunetti. Skirtingai nei kitos dvi šios serijos knygos, šitoji man patiko, viskas čia buvo savo vietoj - ir Venecijos koloritas, ir Brunetti šeimyninės peripetijos, ir neskubiai besivystanti detektyvinė linija. Ačiū Numenor už rekomendaciją.
Dabar skaitau Frederick Forsyth "The Day of the Jackal" (Šakalo diena), garsųjį trilerį apie pasikėsinimą į generolą de Gaulle. Įtraukiantis skaitinys, tik nelabai įdomu, kai jau žinai pabaigą. Ar bent jau vieną jos aspektą...
Ir jau visai nebedaug liko Vailio "Stichi pro menia" - gaila kaip...
Atrodė, tokia neplona knygelė, ir skaitau ją taip taupiai, o vis tiek tirpsta puslapiai gerokai per greitai. Paguodžia tik tai, kad tikrai dar ne kartą skaitysiu šią knygą, nes labai daug kas joje patiko, įtraukė, ir žinau, kad norėsis sugrįžti ir vėl perskaityti, dabar jau neskubant, labiau įsigilinant, pasiieškant tų eilėraščių, kurių dar nesu skaičiusi ir kuriuos cituoja autorius. Ech, patinka man Vailis 
