Pagaliau ir man i rankas pakliuvo
J. Picoult "Mano sesers globejas" . Na, knygos ir filmai mane lengvai pravirkdo, tai ir sikart puse knygos praverkiau. Bet nezinau, ar tai geros knygos, ar labiau mano pakrikusiu nervu pozymis. Suvokiu, kad rasytoja to ir siekia, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Viena pazistama, perskaiciusi sia knyga man pareiske: "is pradziu piktinausi, kad tokiu zmoniu buna, o pabaigoje apsidziaugiau: taip jai ir reikia". Nepaklausiau dar apie ka ji cia, bet jei apie Ana, tai man jos gaila buvo visa laika. Ir vel, kaip ir skaitant "Trapuma", buvau pikta ant motinos. Bet pykdama dar ir galvojau, kad neduok Dieve niekam susidurti su tokiomis dilemomis, ir as tikrai negaliu pasakyti, kad jos vietoje sugebeciau geriau susidoroti su situacija. Ir kuris gi galetu pasakyti to nepatyres?
Zodziu, J. Picoult knygu kaip nepirkau, taip ir nesiruosiu ateity pirkti, bet jei paklius i rankas, skaitysiu ir vertinsiu kaip issiverkimo, kurio, kaip sake viena knygos veikeja "kiekvienai moteriai reikia bent karta i menesi", priemone.
Beje, klausausi
J. Saramago "Evangelija pagal Jezu". Irasas prastas, bet knyga gera

Aciu rekomendavusioms
Nesvarbu kaip tu atrodai. Pasaulyje tikrai yra bent vienas žmogus, kuriam tu pati gražiausia Fannie Flagg