Namai lietuviškais motyvais

nežinau, ka gero jus ten matot
nerkosbaldai.weebly.com
tiesiog nelabai baisus, bet kičas, o dar tie visi "pagarbanojimai"
man tai taip neskoninga.....
ir tai visai nesusija su namais lietuviskais motyvais
nieko gero....

na, natūraliai medis ir yra "pagarbanotas", o ne lygus kaip lentas lygias išpjaunas
dar kiti per pusę medį pjauna ir palieka viską, tik sėdimą vietą aišku ar paobliuoja,paimpregnuoja, ar nudažo.

O kaip jūs įsivaizduojat natūraliai atrodantį medį, pritaikytą naudojimui?

Puikiai suformuluotas komentaras. Tikslus ir neizeidziantis. Ir labai tikslus

iš to, kas siūloma medinių dirbinių rinkoje apskritai, tai dar net labai "nelabai baisus", tuomi ir džiaugiamės

o dėl to lietuviškumo čia buvo diskutuota ir pasigilinus paaiškėjo, kad tai gana klampi ir releatyvi sąvoka, o visai grynų rumšiškių namie pasirodo irgi nieks nenori, o ir nebelabai išeina. šiuo atveju (kaip ir daugeliu kitų) pasąmoningai lietuviškumas buvo siejamas su medžiagos natūralumu (natūrali medžiaga ir minimalus jos apdirbimas, plius mūsų kraštui labai būdinga ir plačiausiai naudota medžiaga).
ir prašome praturtinti temą savo internetiniais atradimais, kurie jūsų nuomone tiktų labiau. (visiškai be ironijos, nes tikrai nepastebėjau, kad būtų kur akis paganyt iki soties.)

Taigi, Rumšiškės buvo savo laiku, dabar XXI a, nelabai norėtųsi grįžt į balanos gadynę ar ne?

Man lietuviškumas- pro langą pasižiūriu- žalia, gėlytės žydi, paukščiukai suokia. Lauke išeini- medinis suoliukas, įkaitęs per dieną šildo Malnu atsiremt, pabūt prie medžio- tiesiog miela liesti, basom per žolę prasieiti

O taip pat yra būdingos spalvos, formos, kurios būdingos mūsų kultūrai, bet skirtingos regionuose. Lietuva nedidelė, tačiau kaip skiriasi Žemaitija ir Aukštaitija pvz. Taip, kad- saviraiškai plotai nemenki

Daug dalykų, kurie įaugę, šaknis įleidę į sąmonę, tapę intuityvia atmintimi

O kičas- slidi sąvoka, visais laikais jo buvo yra ir bus Taip pat kaip ir mada, kuri nieko nauja jau neberanda, tik suka ir suka ratus

Asmeniškai man nurodytų gaminamų baldų nuoroda visai patiko ir drįstu pripažinti, jog norėčiau savo aplinkoje tokius turėti . Ar tikrai reikia namuose neobliuotų suolų ir stalų, suolų į kuriuos susižaloja vaikai ir šiaip ne visada atrodo estetiškai. Ar tikrai turime sekti tik ta ir ne kita linija norėdami atkurti autentiškumą?
Grįžtant prie lietuviškumo temos noriu pridurti, jog nereikėtų fanatiškai į viską žvelgti ir pritariu toms/tiems kas namuose bando surasti vietą šioms "detalėms". Dėkinga mano padėtis tuo, jog nesu šios srities specialistė ir negaliu žvelgti į tai profesionalo akimis, o ir nereikia (taikau sau asmeniškai), pradėčiau pati prie savęs kabinėtis, raustis "prijaukinimo" smulkmenose ir t.t. Suprantu viską savaip, taip kaip diktuoja mano širdis, tai ką mato mano akis, ko rekia mano namams ir mano šeimai. Negaliu peržengti ribos, nes gyvenu XXI amž., neatsisakysiu buitinių prietaisų, vandentiekio, patogumo ir kitų nuolat naudojamų dalykėlių. Tiesiog pasistengsiu, jog viskas įsilietų į bendrą visumą ir leistų daiktams rasti savo vietas namuose, kuriuose jie buvo naudojami, bet ilgainiui dulkėjo palėpėse. Leisiu atsirasti raštams ant restauruojamų baldų ir kitų plotų to krašto motyvais, bet reiks rasti ribą, jog tai nebūtų neskoninga ir pigu . Tautinius (žemaitiškus) drabužius vaikams parodysiu kultūros namuose ir renginiuose, bet pati vargu ar dėvėčiau nors tai ir lietuviškimas.

O dabar galite apmėtyti pomidorais

nenoriu nieko įžeisti, bet SKONIS YRA UGDOMAS
o pasakyti kad man patinka, del to, kad rinkoje nieko geriau nėra tai yra absurdas, nes pataikaujat amatininkui kuris neturi nei skonio, nei pats supranta kodel taip daro.
Tiesiog yra pilna tokiu pirkėjų, kuriem ale "patinka", nes "tipo taip turi but ir pas kitus taip yra-mačiau", jei tai baldai i sodybą, ar kiemą.
O dar tas gamintojo pavadinimas Nerkos baldai, nu man tikrai žavesio nesuteikia...
Mano nuomone tas "lietuviskais motyvais" turetu buti, minimalizmas su tam tikroj vietoj isryskinta dekoro detale.
ir aš tai suprantu, kaip baldus kurie yra is natūralių medžiagų, kurie labai paprasti ( bet jus iskart - neobliuoti,neestetiški ) niekas nesiūlo atsisakyti visko kas šiuolaikiska, tiesiog apvilkite tai į paprastą, naturalu, 'rūbą'
O ne "susigarbanojusiais" baldais , kurie neislaiko jokių proporcijų, jokio pajautimo ten nematau, ir dar taip megiamą ala "kaimo stiliaus" kur metalo darbai kalami pagal viena kurpaliu irgi neaiskų kodel.pvz-didžiulis metalinis voras ropojantis siena iš kurio padarytas šviestuvas
Viskas turi darniai isilieti į aplinką, o ten visur kažkokie "gargarai"
Tiesiog siūlau kad būtų ne "man patinka ir viskas", bet kelti klausimą "kodel taip?"
bei dar karta pasikartosiu SKONIS YRA UGDOMAS, ir dažniausiai i GERA

Ateidama į šią temą tikėjausi kažko panašaus t.y. - nuomonių išsiskyrimo
Dėl amatininko - nesiruošiu aš čia jo ginti ar kažkam pataikauti, tiesiog pasakysiu ką manau. Mano supratimu žomgus myli medį ir dirba su juo, ne paslaptis, kad kažką ir pakojipuoja. Bet ar taip nesielgia daugelis? Jei kabinėtis prie baldų, tai turiu gyvą įrodymą namuose stalių SAVO TĖTĮ, kiek pamenu nuo vaikystės jis gamino langus, duris ir įvairius gaminius, bet atsirandant tobulesniems įrankiams, apdirbimo technologijoms kito ir medžio apipavidalinimas. Klausimas: Ar dėl to kaltos technologijos ar skonio neturėjimas, o gal jis neturi lietuviškumo šaknų?

Beje dėl amatininko svetainės pavadinimo turiu pridurti, jog man jis nekelia jokių blogų asociacijų. Manau žmogus dirba siauram klientų ratui ir šioji svetainė yra tik kaip pagalbinė priemonė jo darbų reklamai, Aišku norėtusi gerai marketinguotos su "nulaižytu" pavadinimu, bet .... yra kaip yra ir čia jau kvepia asmeninėmis antipatijomis.

Iki šiol savo sodyboje naudojame senus suolus, stalus ir nieko tame blogo nėra, tiesiog jie jau tapo patogiais nuo nuolatinio dažymo tapdami švelniais. Bet jeigu atsiras naujas stalas ar suolas "kitoks", juk tai nesuardys bendro vaizdo.

Tikrai kartais nesmagu žiūrėti į "patūrbintus" palėpės dalykėlius, bet ar turime teisę teisti tuos žmones už tai?

Rankų darbo vienetiniai autoriniai kilimai, atlikti kaip diplominis baigiamasis VDA tekstilės darbas.

Manau, kad cia ne apie "marketingini nulaizyma" kalba. As, pavyzdziui, irgi, pamacius pavadinima, net svetaines neatsidariau.. kokio tradiciskumo galima tiketis, kai net nuosavas vardas nebranginamas? Kilus diskusijoms is smalsumo uzmeciau aki, bet is esmes pritariu coffe mintims..

nu smagu šią diskusiją matyt nesuprantu ko taip nervintis, nieks ir nesako, kad tai geriausia, ką galima rasti. čia renkasi pernelyg skirtingi žmonės, skirtingai tą lietuviškumą įsivaizduojantys (neabejotinai ir neišvengiamai subjektyviai).
dėl pavadinimo ir dirbtinių medžio krašto pagarbiniavimų sutinku. bet visos kitos "bjaurasties" nemačiau (kur ten tas voras? vėl pažiūrėjau bet neradau). visų pirma vertindama mėgėjų darbus ir profesionalų taikau skirtingas vertinimo sistemas. kad tai mėgėjo darbai, o ne baigusio dailės mokslus, akivaizdu ir be aprašymo, tai visų mėgėjų kūrybos kontekste jis yra geriau negu vidutiniškas. o tarkim lachesės nurodytam pavyzdy darbai žymiai geresni, lietuviškesni ir profesionalesni meniniu požiūriu už tuos baldus, tačiau juos vertinu jau (vientik) profesionalų darbų kontekste ir žinant kokia stipri yra mūsų tekstilės mokykla, tie darbai (ypač pirmasis) yra gana vidutiniški. nors beabejo vistiek išlieka žymiai geresni už tuos baldus. kaži ar aiškiai išsireiškiau..

dar klausimas, vargu ar vien tik dekoras bei jo motyvų variacijos gali parodyt/išreikšt lietuviškumą. manau ir daikto formos, ir proporcijos, ir medžiagos, jų santykis ir t.t. tame irgi dalyvauja, kodėl jų variacijos tarsi sunkiau atpažįstamos/pripažįstamos kaip lietuviškumas.

ir dėl lietuviškumo, vargu ar prieisime vieningos nuomonės sprendžiant į kurį lietuviškumą reiktų remtis - pagoniškąjį/archainį, krikščioniškąjį/kaimišką, ar kokį nors "civilizuotesnį" - dvarų, vienuolynų, miestų (tarkims kai kuriems ir smetanskas tarpukario kaunas siektiniausias pavyzdys )?