QUOTE(sanzile @ 2011 10 17, 11:36)
Paskaiciau, dar ir kaip.
Jei nebutu vyro salia, buciau asarele nubraukus Labai jausmingai parasiai. Net jauciu Tavo troskima..
Zinai, as taip pat nelabai ko tikiuosi, bet mazyte viltele rusena. Kol jos niekas neuzpute, tikesiu ir lauksiu.
Mano vyras labai svelnus ir taip pat labai laukia vaikucio/iu. O as bijau, kad viena diena musu keliai neissikirtu vien del to.
Aj, bet jau esu pavargusi galvoti, svarstyti, laukti, kalbeti.
Dabar turiu isgyventi tris menesius laukimo, kurie nera lengvi, vis kenciu ivairius skausmelius. Ir kazkodel manau, kad visa tai turetu atsipirkti. Jei ne- isiskaudinsiu galutinai ir prarasiu betkokia vilti.
Aš gal kažkokia ...keista dėl to

, šiaip gyvenime niekada neturiu nepamatuoto optimizmo, realistiškai žiūriu arba net pesimistiškai gal, o vat dėl mažiuko.. paisteerikuoju, kad nebebus, kad nėra ko laukti , per mmm pablianu ir, žiūrėk, jau planuoju kitą ciklą

Gal aš save taip saugau, gal suvokiu kažkur pasąmonėj, kad be vilties nemokėčiau gyventi.. neturėčiau ką pasakyt dukrytei..nežinau... Bet žinot... Sanzile, Maidenana..kuriios dar neturit vaikiukų.. Kai aš buvau toj stadijoj, kai dar nežinojau, ar iš viso kada nors galime turėti vaikų, taip juoda būdavo, taip juoda, nebežinojau,tikėtis, nesitikėt, o vyras man sakydavo: "pamatysi, ateis laikas ir turėsim savo mielą mažą puculiuką, vardu Emilija". Ir turim

Suprantat..būna, atrodo, viskas, taškas, bet vėl keliamės, einam ir nė viena nežinom, kas mūsų laukia, kol mums neišėmė gimdos, kol turim kiaušintakius, kiekviena iš mūsų galime pastoti nors ir kitą mėnesį. MEs tada, 2006 m rudenį, jau buvom labai sudepresavę, bet darėm viską, tūnojau nete pusmetį, skaičiau, rinkau, šėriau vyrą viskuo, kas pakliuvo

, nusprendėm išlaukti per šventes ir sausį eiti darytis tyrimų, ruoštis IVF. VYras juokais sako, na tai paskutinis mėnuo, reikia susiimti ir pastoti natūraliai. NEt supykau šie tiek, baik tuos juokus , sakau, bet dariau OT, darėm ND su viltim, kuri kažkodėl nedingo, pas draugus sutikom Naujus, kitą dieną turėjau susirgti, labai susuko nugarą, galvoju, peršalau, perpūtė, reikėtų gerti nimesilį, bet ne, negeriu, guliu lovoj, negeriu, nes galvoju - o gal, mama duoda velnių, baik, sako, ir neaukok sveikatos..nesusergu vieną dieną, antrą.. BT 37,1-37,2.. širdis baladojasi..kažkaip nėra pms alkio,toks nuovargis, net išpardavimai nebedomina..perku testą, galvoju, greičiau išsispręs, mažiau prisisvaigsiu..ir ką.. naktį mažai temiegu, nes nervinuosi, po 6 ryto padarau testą..vieną juostelė..širdis apmiršta, vyras tiesiog..vos neapsiverkia..kodėl..jis taip tikėjo...ir tada..palauk...kažkas ryškėja..palauk, palauk..antra juostelė..varau daryt hcg..814, kaip šiandien atsimenu..dar ilgai nepatikėjau, mama verkia, o aš kažkokia..po 3,5 metų...kaip filmą žiūrėčiau, lyg čia ne mano gyvenimas..ilgai dar nepatikėjau..padarėm spermos tyrimą..pasirodo, kažkaip pasiekėm normospermiją..tada sekė vaginozė, gydytoja prigąsdino, kad persileisiu dėl to, tada žvakutės, kraujas nuo jų ir baisinga baimė, kad tuoj stebuklas pabėgs, tada vėmimai, griuvimai, baimė, kad nemato širdutės, žodžiu..nuo kokios 25 savaitės jau tikrai aprimau...
ką tuo noriu pasakyti..net jeigu dabar labai juoda, tai dar ne viskas. Visada lieka mažytė viltis...
QUOTE(Maidenana @ 2011 10 17, 11:39)
O as perskaiciau... Zinai, as esu vienturte.
Aš irgi, ir žinok..buvo laikas, kai nebenorėjau nei brolio, nei sesės, galvojau, ir gerai, kad nėra (vėlyvoj vaikystėj, paauglystėj). vat bijau, kad ir mano mergytė taip nepradėtų jaustis..
O dėl tavęs... nežinau, nežinau. tiek moralizavai visas, kad neturi teisės pasiduoti, ar tu bent pati atsimeni, ką rašydavai visą vasarą? o dabar..kaip pasikeitė tavo intonacijos..nu pyp, Maidenana, buvo sperma bloga, tapo geresnė, prolaktinas, nu numuši tą prolaktiną, ne tokios bėdos išsprendžiamos, nu neužsikabino leliukas, o kiek moterų tai patiria net nežinodamos, blyn aš statau 90 proc, kad tu pastosi per ateinančius metus, ir patikėk, aš tada būsiu pirma, kuri primins tau tavo šitus pesimistinius niurzgėjimus
O visokiais lemta-nelemta iš viso netikiu
Aš galvoju, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių pastangų arba atsitiktinumų sekos. ot
QUOTE(musyte @ 2011 10 17, 13:21)
tu nuostabi mama ir tikrai D suteiks tau dar laimes, tikrai ivyks stebuklas...nors dabar sunku patiketi, blogos mintis lenda i galva, bet kiekviena moteris gali buti mama ir ne karta, tik reikia tiketi
ačiū

aš irgi tikiu..
QUOTE(Afrodite69 @ 2011 10 17, 13:41)
Afrodite
Žinok, prieš šitą temą norėjau kurti temą toms, kurios stengiasi susilaukti nebe pirmo vaikučio, nes vis jaučiausi tokia ...šiek tiek autsaiderė..bet žiūriu, ne aš viena tokia...
kaip aš tave suprantu...
Kažkaip manau, kad tavo dukrytei visai kitaip viskas pasirodys, kai ateis laikas..
Žinot..
Taip, būtų žiauriai naivu pasakyti , kad visoms viskas bus gerai. Aš čia nuo 2006 metų,prisimenu moteris iš IVF senbuvių skyrelio, kurios po šimtų IVF vis dar neturi to sėkmingo rezultato..yra ir tokių..Bet iš kitos pusės..vieną dieną,norėdama pažiūrėti, ar pagimdė liepa7, paskaičiau nėštukių ir mamyčių skyrelį..Ir toks jausmas apėmė..tiek pažįstamų nickų, neseniai jas mačiau IUI, iVF skyreliuose..o dabar jau kalbos apie kakučius ir čiulptukus

ir jų tiek daug..ir tada galvoju..mes čia..tokios užsispyrusios, tokios pasiryžusios, siekiančios, nepasiduodančios..manau, didžioji dauguma vis tiek važiuojam tuo traukinuku, kuris veža į

skyrelį. Aš renkuosi galvoti taip, kol gyvenimas galutinai neįmurkdys į purvyną. Tai nereiškia, kad nesupanikuoju, kad visada tikiu,kad nebūna juodų minčių, kai atrodo, mesiu visus tuos daiktus, visus planus, auginsiu dukrytę ir pamiršiu viską. Bet juk pati žinau, kad NEPAMIRŠIU. vadinasi, einu toliau.
Ot atsidarė čiakros man šiandien, ot kalbos gausumas