Tarp IUI ir IVF

Labas,
pajudinai temą, kuria ir pati norėjau išsikalbėti, bet nedrįsau Jaučiuosi lyg ir neturinti teisės, nes juk čia dauguma ir vieno vaiko neturi, vis bijau ką nors apie savo jausmus sakyti, atrodo, gausiu atgal, ko zyziu, vieną jau turiu, kitos nė to neturi (ir pati seniau taip galvojau). O ką daryti, jeigu ta pirmoji dukrytė, stebukliukas mano, buvo taip ilgai laukta, svajota, kad matyt, to motinystės jausmo per daug prisikaupė, jau iš akrto svajojau apie antrą,nors nėštumas buvo be proto sunkus, 4 mėnesius vėmiau kiaurą parą, alpau, mečiau svorį, nepagimdžiau pati, sudėtingas cezaris, paskui daug visokiausių problemų, su maitinimu, su miegu, mano dukrytė iki 2 metų nemiegojo naktim, be prabudimo pamiegodavau 20 min..maximum.. imunitetas nusilpo, su sinusitais, pienligėm, grybeliais vaikščiojau, ir vis tiek buvo širdyje toks džiaugsmas, taip gera su ta lėlyte ir iš akrto svajojau apie dar vieną mergytę , visi rūbeliai sudėti į spintą,nieko neatiduodu, neparduodu, negaliu, širdis neleidžia, visi vežimukai, kėdutės, maniežai, žaislai, namai užgrūsti, taip tikėjomės, kad su antru bus lengviau..Aišku, būtų gerai ir berniukas, kad tik būtų, bet mano (ir visų, kas mane pažįsta) nuomone, aš - mergaičių mama, nu tokia..itin jautri, švelni, skysta, nelabai moku su berniukais elgtis, reikėtų mokytis..Ir vyras nori antros mergytės, bet nori ir berniuko , o pirmos tai abu labai norėjom mergytės, vardą jau prieš 10 metų buvom sugalvoję..Ir kalbant apie vyrus, maniškis labai nori, taip, gal nesidrasko taip,kaip aš, ir gerai dėl to, bet pasiryžęs ir IVF, ir viskam, ir net įsivaikinti, kad tik turėtume.. Jis iš didelės šeimos ir visada norėjo 3 vaikų, aš dar nenorėjau, jaučiausi nepasiruošusi, o jis jau norėjo..labai labai..jis toks geras tėtis.. Taip skaudu, tiek daug galime duoti vaikučiui, begalinę meilę, atsdidavimą, rūpestį, namus, tik ateik... Ir skaudžiausia - dėl dukrytės. Ji labai labai nori, laukia, vis klausia, kad dar neapsigyveno pilvelyje leliukas, nori sesytės, viską deda sesytei, paskui kartais taip nevaikiškai atsidūsta: turbūt jau nebeateis leliukas...ir paskui vėl laukia, visi jos draugai darželyje jau turi broliukus ar sesytes, o ji verkia..kažkada priėjau prie jos kambario ir girdžiu, kaip ji tyliai kalba viena..sesyte, kur tu, ateik, aš tave mylėsiu, vežiosiu, žaisliukus duosiu..man liūdna vienai...
Taip suspaudžia širdį.. Sakau, o jeigu būtų broliukas? Mylėsiu ir broliuką, sako. O gal galėtų būti abu? Galvoju, gal ir realu
Mielybė mano..Kaip ir PUk, kartais galvoju, gal aukoju dabartį dėl dar vienos svajonės, bet iš kitos pusės- džiaugiuosi ja, labai labai, iki cypimo, ašarų nei iš šio, nei iš to, bučiuoju jos veiduką, dėkoju jai už viską, už tą laimę, kuria ji man suteikia, be galo myliu, vertinu, žaviuosi savo katiniuku, bet ką daryti, jeigu tiesiog kūnas svyla, kaip noriu dar kartą patirti judesiukus, pilvuką, žindymą, tą mažą leliuką, pajausti leliuko kvapą.. matyti savo vaikus, žaidžiančius kartu..bijau,kad jei ir pavyks, jau bus per didelis amžiaus skirtumas, mano mažutė perdegs tuo begaliniu noru ir nebenorės.. Daug visokių baimių..
Kai pastojau natūraliai, galvojau,kad mūsų problemos išsisprendė ir kad antras va..tuoj tuoj..nėštukiški drabužiai laukia spintoj, neseniai sudėjom pirmąją dukrytės lovytę..vyrui sakau, kažkaip nesitikėjau, kad teks ją sudėti,net neplanuojant artimiausiu metu vėl pastatyti..
Atsiprašau, tiek daug prirašiau, turbūt niekas neskaitys..nesvarbu, turbūt reikėjo išsilieti.. kažkaip ..

Nagi, viskas cia paprasta, tiesiog reikia siek tiek, nezymiai daugiau pasistimulioti, kad uzaugtu daugiau kokybisku foliu. nu ir tiek Svarbiausia, nepersistimulioti.

o vien su glostu uzteks?nes turiu 5 tabletytes

man su 5 tabletem gavosi 4 foliai, du kokybiski, du perauge ir prasti. O kaip tavo organizmas atreaguos man suku nuspeti...

Paskaiciau, dar ir kaip.
Jei nebutu vyro salia, buciau asarele nubraukus Labai jausmingai parasiai. Net jauciu Tavo troskima..

Zinai, as taip pat nelabai ko tikiuosi, bet mazyte viltele rusena. Kol jos niekas neuzpute, tikesiu ir lauksiu.

Mano vyras labai svelnus ir taip pat labai laukia vaikucio/iu. O as bijau, kad viena diena musu keliai neissikirtu vien del to.

Aj, bet jau esu pavargusi galvoti, svarstyti, laukti, kalbeti.

Dabar turiu isgyventi tris menesius laukimo, kurie nera lengvi, vis kenciu ivairius skausmelius. Ir kazkodel manau, kad visa tai turetu atsipirkti. Jei ne- isiskaudinsiu galutinai ir prarasiu betkokia vilti.

O as perskaiciau... Zinai, as esu vienturte. Vienintelis vaikas savo tevu seimoje ir vyriausias giminej. Priedo, gimine gyvena uzsienyje ir LT mes esame tik as, tevai ir 1 mociute. Daugiau nieko. Kai mano tevai nukeliaus Anapilyn, as liksiu viena. Vyras yra dalykas toks - sian yra, rytoj gali ir nebuti (nu maza kas. gal isimyles ir iseis, juk visko buna). As visada svarsciau taip ir todel visada norejau tureti 5 vaikus. Kad nepriklausomai nuo to, kaip vingios mano pacios asmeninis gyvenimas, kad as visada galeciau dziaugtis savo vaikais ir ju seimomis. Kad bent jau jausti, kad padariau juos laimingais ir jie sugebejo sukurti laimingas seimas. Kiek veliau tas noras sumazejo iki 4 vaiku, nes amziius. Dar veliau - iki 3. O dabar man ir 2 yra is fantastikos skyrelio, o siaip jau pradedu susitaikyti ir su nesusiklosciusia motinyste. A gyvenu realybeje, svaigti man nera ko, vyro reikalai prasti, o apie ivaikinima/donoryste jis net girdeti nenori, jo toks nusistatymas ir nieko nepadarysi. Zodziu, as tiesiog plaukiu pasroviui ir jau nebesvajoju, kad suposiu savo lialiu, kad turesiu nuosavu vaiku. Nu, ka padarysi, ne visoms duota buti mama. Tai man, tikriausiai, arba dar ne laikas, arba jau ne laikas, arba apskritai ne laikas. Dar keleta metu bandysiu (jeigu turesiu galimybe), bet auksciau bambos nepasoksi. Butu man lemta - jau tureciau ir nuo rugsejo IUI kleckiukas nepabegtu.

tu nuostabi mama ir tikrai D suteiks tau dar laimes, tikrai ivyks stebuklas...nors dabar sunku patiketi, blogos mintis lenda i galva, bet kiekviena moteris gali buti mama ir ne karta, tik reikia tiketi

Sveikutes
PUK ir KittyKitty labai graziai issakete savo jausmus ir man taip suprantama,kad atrodo tiesiog kalbate mano lupomis Vieno ko jums pavydziu zinoma baltai,kad maziyliai salia jusu ir taip pat troksta broliuko ar sesytes-tikrai linkiu stiprybes ir tikejimo kad taip ir bus,ateis tikrai laikas ir bus maziukas Pasirodo musu nestumai su KittyKitty vos ne identiski,bet ir as norejau vaiko net po sunkaus gimdymo.Ir dabar svajoju..laukiu ir tikiuosi...Taip,mes kurios jau turime vaikeli kartais net bijome pasakyti kad taip laukiame,kad asaras braukiame tiek nakti,tiek diena ,jog meldziames ir liudime kai ateina tos mm nes mes nerealiai laukiame MAZIUKO.daugumai atrodo nesuvokia,turit viena tai nors viena turit,ko cia pergyvent.Tada uztilam...atrodo mes gal is tikruju neturi teises..bet juk mes turime ta teise. As irgi iki kaulu ciulpu, kiekviena lastele tiesiog zviegia kaip noriu maziuko ir viskam esu pasirengusi,kad jis tik butu..nors per visa laika planavimo.mano dukrai viskas apsiverte ir ji dabar nenori nei brolio ar seses ir jai atvirksciai kelia dziaugsma kad mes dar neturime vaikelio,bet as slapcia tikiuosi kad kai liksiu ji prades ziureti kiek kitaip.
Taip,mes busime mamos..net man asara rieda skaitant...
Sanzile..Maidenana as labai tikiu kad bus maziukas,nezinau gal per daug to tikejimo bet man visvien kazkaip atrodo,kad kiekviena mergaite eina per savwe, per negaliu,taupo pinigelius,kencia ,laukia ir tikrai tikiu,kad sulauks.Na,jei nemanyciau taip gal pati nebandyciau...o as tikiu kad anksciau ar veliau mes busime visos nestukes ir mamytes-pacios nuostabiausios mamytes

Aš gal kažkokia ...keista dėl to , šiaip gyvenime niekada neturiu nepamatuoto optimizmo, realistiškai žiūriu arba net pesimistiškai gal, o vat dėl mažiuko.. paisteerikuoju, kad nebebus, kad nėra ko laukti , per mmm pablianu ir, žiūrėk, jau planuoju kitą ciklą Gal aš save taip saugau, gal suvokiu kažkur pasąmonėj, kad be vilties nemokėčiau gyventi.. neturėčiau ką pasakyt dukrytei..nežinau... Bet žinot... Sanzile, Maidenana..kuriios dar neturit vaikiukų.. Kai aš buvau toj stadijoj, kai dar nežinojau, ar iš viso kada nors galime turėti vaikų, taip juoda būdavo, taip juoda, nebežinojau,tikėtis, nesitikėt, o vyras man sakydavo: "pamatysi, ateis laikas ir turėsim savo mielą mažą puculiuką, vardu Emilija". Ir turim Suprantat..būna, atrodo, viskas, taškas, bet vėl keliamės, einam ir nė viena nežinom, kas mūsų laukia, kol mums neišėmė gimdos, kol turim kiaušintakius, kiekviena iš mūsų galime pastoti nors ir kitą mėnesį. MEs tada, 2006 m rudenį, jau buvom labai sudepresavę, bet darėm viską, tūnojau nete pusmetį, skaičiau, rinkau, šėriau vyrą viskuo, kas pakliuvo , nusprendėm išlaukti per šventes ir sausį eiti darytis tyrimų, ruoštis IVF. VYras juokais sako, na tai paskutinis mėnuo, reikia susiimti ir pastoti natūraliai. NEt supykau šie tiek, baik tuos juokus , sakau, bet dariau OT, darėm ND su viltim, kuri kažkodėl nedingo, pas draugus sutikom Naujus, kitą dieną turėjau susirgti, labai susuko nugarą, galvoju, peršalau, perpūtė, reikėtų gerti nimesilį, bet ne, negeriu, guliu lovoj, negeriu, nes galvoju - o gal, mama duoda velnių, baik, sako, ir neaukok sveikatos..nesusergu vieną dieną, antrą.. BT 37,1-37,2.. širdis baladojasi..kažkaip nėra pms alkio,toks nuovargis, net išpardavimai nebedomina..perku testą, galvoju, greičiau išsispręs, mažiau prisisvaigsiu..ir ką.. naktį mažai temiegu, nes nervinuosi, po 6 ryto padarau testą..vieną juostelė..širdis apmiršta, vyras tiesiog..vos neapsiverkia..kodėl..jis taip tikėjo...ir tada..palauk...kažkas ryškėja..palauk, palauk..antra juostelė..varau daryt hcg..814, kaip šiandien atsimenu..dar ilgai nepatikėjau, mama verkia, o aš kažkokia..po 3,5 metų...kaip filmą žiūrėčiau, lyg čia ne mano gyvenimas..ilgai dar nepatikėjau..padarėm spermos tyrimą..pasirodo, kažkaip pasiekėm normospermiją..tada sekė vaginozė, gydytoja prigąsdino, kad persileisiu dėl to, tada žvakutės, kraujas nuo jų ir baisinga baimė, kad tuoj stebuklas pabėgs, tada vėmimai, griuvimai, baimė, kad nemato širdutės, žodžiu..nuo kokios 25 savaitės jau tikrai aprimau...
ką tuo noriu pasakyti..net jeigu dabar labai juoda, tai dar ne viskas. Visada lieka mažytė viltis...




Aš irgi, ir žinok..buvo laikas, kai nebenorėjau nei brolio, nei sesės, galvojau, ir gerai, kad nėra (vėlyvoj vaikystėj, paauglystėj). vat bijau, kad ir mano mergytė taip nepradėtų jaustis..

O dėl tavęs... nežinau, nežinau. tiek moralizavai visas, kad neturi teisės pasiduoti, ar tu bent pati atsimeni, ką rašydavai visą vasarą? o dabar..kaip pasikeitė tavo intonacijos..nu pyp, Maidenana, buvo sperma bloga, tapo geresnė, prolaktinas, nu numuši tą prolaktiną, ne tokios bėdos išsprendžiamos, nu neužsikabino leliukas, o kiek moterų tai patiria net nežinodamos, blyn aš statau 90 proc, kad tu pastosi per ateinančius metus, ir patikėk, aš tada būsiu pirma, kuri primins tau tavo šitus pesimistinius niurzgėjimus

O visokiais lemta-nelemta iš viso netikiu
Aš galvoju, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių pastangų arba atsitiktinumų sekos. ot




ačiū aš irgi tikiu..




Afrodite
Žinok, prieš šitą temą norėjau kurti temą toms, kurios stengiasi susilaukti nebe pirmo vaikučio, nes vis jaučiausi tokia ...šiek tiek autsaiderė..bet žiūriu, ne aš viena tokia...
kaip aš tave suprantu...
Kažkaip manau, kad tavo dukrytei visai kitaip viskas pasirodys, kai ateis laikas..

Žinot..

Taip, būtų žiauriai naivu pasakyti , kad visoms viskas bus gerai. Aš čia nuo 2006 metų,prisimenu moteris iš IVF senbuvių skyrelio, kurios po šimtų IVF vis dar neturi to sėkmingo rezultato..yra ir tokių..Bet iš kitos pusės..vieną dieną,norėdama pažiūrėti, ar pagimdė liepa7, paskaičiau nėštukių ir mamyčių skyrelį..Ir toks jausmas apėmė..tiek pažįstamų nickų, neseniai jas mačiau IUI, iVF skyreliuose..o dabar jau kalbos apie kakučius ir čiulptukus ir jų tiek daug..ir tada galvoju..mes čia..tokios užsispyrusios, tokios pasiryžusios, siekiančios, nepasiduodančios..manau, didžioji dauguma vis tiek važiuojam tuo traukinuku, kuris veža į skyrelį. Aš renkuosi galvoti taip, kol gyvenimas galutinai neįmurkdys į purvyną. Tai nereiškia, kad nesupanikuoju, kad visada tikiu,kad nebūna juodų minčių, kai atrodo, mesiu visus tuos daiktus, visus planus, auginsiu dukrytę ir pamiršiu viską. Bet juk pati žinau, kad NEPAMIRŠIU. vadinasi, einu toliau.


Ot atsidarė čiakros man šiandien, ot kalbos gausumas

Agha, atsidare. Bet turtingos Tavo ciakros - turtingas vidus, isjaustas ir labai jautrus. Neliaupsinu, ne. Nes ne per geruma mes ta turime. Isgyvenimai, troskimai, skauduliai.

O va dabar Kitty, as apsiverkiau Valgiau batona su uogiene, tai kasnis ir liko burnoj, uzstrigo.
Grazi Tavo pastojimo istorija. Linkiu, kad pasikartotu


Tiesa. Dar labai daznai pagalvoju jog noreciau, jei Dievas duos, kada nors, mums senukems, susitikti kur vienoj vietoj su savo lialiukais

as aplamai iejus i sita tema iseinu apsibliovus...paskutinem dienom toks juodas debesis uzejas-juodesnio nebuve dar....tikiuos jis prasvieses