Patrepsėjimai po Costa Bravą ir Barseloną

Tą paranoją ir aš turiu ...ir kas svarbiausia šioje kelionėje planavau įsidėti ir aš antrą fotiką, bet pamiršau .. tad po to visur prie širdies spaudžiau... net lėktuve laikiau prie savo kūno

O SANGRIA Ispanijoje ir mane sužavėjo...šiaip tai esu raudono sauso vyno mėgėja, bet tas skonis man labai tiko prie visos aplinkos ir nuotaikos ...na gal čia toks skanus nebūtų buvęs

Taip daznai buna keliaujant, kad toje vietoje visa tai tinka, skanu, grazu, rysku, o cia parsivezi ir pufffff, visai efekto nera

2011-10-11. Antradienis. Blanes

Pujol autobusų tinklapyje nurodyta, kad autobusai į Blanes važiuoja kas 20 minučių.
Mūsų tikslai Blanes – Marimurtra sodai ir st. Joan pilis.
Dar namuose išsiaiškinu, kad geriausiai būtų išlipti stotelėje pl. Catalunya, esančioje prie jūros.

Iš Lloreto į Blanes važiuoja dvieji autobusai: vieni – į stotį – Blanes (Estacion) (iš kur galima pereiti į traukinuką, vežantį į Barseloną), kiti – į centrą.
Taigi, vėl perkame Ida- Vuelta bilietus. Pirmyn-atgal bilieto kaina žmogui 3 eur. Kalbėdama apie Tossą pamiršau pasakyti, kad atbulinis laikas į šiuos miestelius nėra nurodomas. Galima grįžti kada širdis geidžia.
Autobusas stoja daugelyje vietų. Vairuotojo pasitiksliname ar čia tikrai pl. Catalunya ir kurioje vietoje yra stotelė grįžimui – ir į trasą.

Ir patraukiame link kalnų. Ant vienų jų matyti st. Joan pilis, ant kito – sodai.


Pirmiausiai pasirenkame sodus. Praėję promenada pametame nuorodas ir pasukame pajūriu. Supratę, kad nepraeisime, grižtame. Randame laiptus, prie jų nuorodą į sodus, kylame. Kiek palipę, atsiduriame kelyje, kuriuo važiuoja automobiliai, traukinukas keleivius vežantis. Einame labai siauru šaligatvėliu. Bet mums gerai, ant mūsų šešėlis nuo tvoros. Iš pat ryto jau nežmoniškai karšta.
Besigrožėdamos pakrančių vaizdais, miesto panorama, nemažu uostu pasiekiame Marimurtra sodus.

Kaina žmogui 6 eur. Bet mes is praeitų st. Clotilde sodų turime bilietėlį 2 už 1 kainą. Taigi, sumokame viso 6 eur. Kiekvienai bilietas atsieina po 3 eur. Taip pat gauname sodų planelį bei vėlgi bilietėlius 2 už 1 kainą į Pynya de Roses, st. Clotilde ir Lloret de Mar jūrų muziejų.

Nors esu skaičiusi, kad Blanes Marimurtra sodai yra bene didžiausi Europoje ir turtingiausi savo eksponatų gausa, pirmąjį įspūdį man jie palieka niūroką. Nors mėgstu augalus, bet nesu ypatinga jų žinovė. Man arčiau širdies estetinis grožis ir kompozicija, kaip kad matėme st. Clotilde soduose.
Taigi, kiek pavaikščiojusi ir įsitikinusi, kad čia nerasime išpuoselėtų vejų ir kompoziciškai susodintų augalų, puolame apžiūrėti tai ką, siūlo šis sodas.
Netoli įėjimo pasitinka siūlantys nusifotografuoti su papūgomis. Ačiū, apsieisime. Apžiūrim kaktusų kolekciją. Pavaikštome tarsi džiunglėmis vešlia augalija. Pamatome mūsiškus darželius su brokoliais, salotomis ir morkinių muselių apipultomis morkomis. Paskui palmių įvairovė. Bambukai. Priėję apžvalgos aikštelę su vaizdu į jūrą pailsime ir išsitepame kremu nuo saulės, nes jaučiame, kad ima skilinėti oda. Net neberašysiu daugiau, ką matėme, nes tų augalų tiek daug. Ir pažystamų, ir ne.
Galiausiai prieiname sodų vinį – Templet de Linne.

Nuotrauka iš interneto:


Pasigrožim, prifotografuoju dešimtis nuotraukų visokiais rakursais ir nustatymo būdais.
Patraukiame prie išėjimo, soduose išbuvę daugiau nei pora valandų.
Išėję pro sodo vartus pamatome keliuką į priešingą pusę, nei atėjome. Nes vaikščiodamos soduose matėme ant gretimo kalno griuvėsius. Sakom, gerai būtų prieiti iki jų. Tačiau į vieną pusę paeiname gal 15 min. Niekas neartėja. Nusprendžiame, kad per tokį karštį nėra ko bereikalingai švaisto laiko ir energijos.
Grįžtame vėl pro sodus žemys keliuku, kuriuo ėjome iki jų. Pusiaukelėje yra kelias į priešingą pusę, į st. Joan pilį.

Šį kartą šaligatvis ne mūsų draugas. Saulė siaubingai kepina, net linksta kojos, bet keliu labai greitai lekia automobiliai. Tad geriau kepame, bet einame saugiai. Lipame labai aukštai. Trasos raudona balta markiruotė kažkur dingsta, o mes atsiduriame aklavietėje. Galvoju, nesąmonė, neturi taip baigtis kelias iš niekur nieko. Atidžiai praėję sienas užmatome laiptus. Apleistus. Bet bandome lipti, juolab, kad atrandame ir trasos žymę.

Šiaip ne taip užpuškuojame prie st. Joan pilies. Iš pradžių pasidairome aplink koplytėlę. Vėliau radę vėsų kampelį pailsime ir vietoje pietų sušveičiame sumuštinius. Vaizdas į žemai esantį miestą ir tolumoje esančius kalnus.
Apeiname pačią pilį. Įėjimas į ją nemokamas. Tad nusprendžiame užlipti į viršų, Lipame sraigtiniais laiptais. Žmonių niekur nėra. Tik mes ant viso kalno. Taigi, laiptai baigiasi, o iki bokšto viršaus dar kokie 4 metrai. Iškart apima nusivylimas dėl tokios atrakcijos.
Draugė sako, žiūrėk, kopėčios. Lipam? Kad ne, aš per daug nebendrauju su kopėčiomis. Na, lipam??? Pažiūrim, tos geležinės kopėčios statmenai pritvirtintos prie sienos tarsi gaisrininkų tvirtai laikosi, viršuje turi apsauginius lankus. Nukristi lyg ir nėra kaip. Pradedu atsargiai lipti, dėl visa ko besistengdama, kad vienu metu būtų pakelta tik viena galūnė. Svarbiausia, kad nesupanikuočiau, kai reiks nulipti. Bet visai nesunkiai užlipu. O draugė ima ir pasiplauna.
Na, ir gerai. Apžiūriu nuo viršaus fantastiškus apylinkių vaizdus.

Internetinė foto:


Vėl atsargiai ir ramiai nulipu. Pasižiūrim dar vaizdų nuo pilies apačios.

Internetinė foto, kuri yra tarsi šios pilies vizitinė kortelė:


Leidžiamės žemyn netyčia rastais laipteliais, kuriuos radome čia pakildamos. Pasiekiam gatvę, iš kurios praėjom lipti. Žiūrim, išganingas raudona-balta ženkliukas ir dar vieni laipteliai žemyn. Pamažu trepsim tiesiai žemyn su kiekvienu serpentinu rasdamos vis naujus laiptelius. Jie – toks išganymas, taip sutrumpino kelią. Galiausiai laiptai baigiasi. Nesąmonė. Ieškome skylės sienoje. Ir radome užsimaskavusią dar vieną nišą su laiptukais. Džiaugsmingai trepu trepu žemyn.
Besileisdamos užmatėme bažnyčią, kurią būtinai aplankysime. Bet kad jau nebe taip karšta tradiciškai porai valandėlių prie jūros einame. Pliažas ilgas, žmonių kur ne kur. Vieni nuo kitu per keltą ar dešimtį metrų. Bangos šiandien mažesnės. Dar pasifotografuosime paplūdimyje. Ir ką – mano fotikas iš niekur nieko išmeta užrašą „Card is not initialized“. Kartą jau buvo toks nutikimas, žinau, kad nieko gero jis nežada. Dedu kitą kortelę, bet nuotaika sugenda.

Kai paplūdimyje pasidarius vėsiau, einame pasivaikščioti ant uolų, įlindusių į jūrą.



Ir vaizdai nuo uolų:




Pasigrožėję einame promenada link vietos, kur matėme fontanus. Blanes miesto žiedas. Tik dabar pamačiau, kad už jų ten dar kažkur galima užlipti. Bet tada jau laiptelių buvo per akis.




Einame link senosios ir didžiulės bažnyčios, kurią matėme nuo kalno.



Papildyta:
Vaikštinėdamos senamiesčio gatvelėmis atradome dar vieną bažnytėlę. Bet įėjimo į ją neradome, kaip supratau, kokiai tai katalikiškai mokyklai priklauso.


Jaučiausi siaubingai nusikalusi. Sumąstome, kad prisėsime užvalgyti kavinukėje ant jūros kranto. Paimame kalmarų žiedų ir alaus. Valandžiukę pasėdėję pasijuntame atgavę jėgas.





Bet ne tiek, kad galėtumėme vėl tolyn eiti. Nusprendžiame važiuoti į Lloretą. Kol laukėme autobuso, visiškai sutemo.

Su sypsena skaitau Linoles pasakojima visa laika, kol buvau Katalonijoje, zinojau, kad ten kur as nebusiu, ten paziuresiu jos "akimis" nuotraukose grizusi Patikek, man ko gero labiausiai gaila, kad tavo fotikas sustreikavo Kazkaip buvau isitikinusi, kad jus, neturedamos auto, kitaip pasinaudosite visomis tomis vietomis. Net pagalvojau, kad gal patingesi daryti fotoreportaza ir prasysiu, kas imestum nors i manaji Klotildos (ot graziau uzvardinau ) sodus. Patikek, forume nera nei vieno zmogaus, labiau pergyvenancio del tavo fotiko, nei as. Nebuvo dienos, kad nepagalvociau apie jus, todel del nutikimo aerouoste as tikrai labai gailiuosi .

Ačiū, Cobre.

Mes irgi apie jus dažnai pagalvodavome. Sekam jūsiškį fotoreportažą. Draugė vis jūsų Tossą ir Vila Vella žiūri ir žiūri.

Tą dieną, kai jūs atvykote į Loretą ir išskridimo dieną specialiai LR drabužiais apsirengiau, jei ką. (Tik oro uoste nelabai jų matėsi).
Dėl oro uosto - juk pabendraujame čia. Dabar žinome, kaip atrodome, tai gal dar kur susitiksime atsitiktinai ar ne.

Draugei linkejimai Na taip, gal kada pavyks. Nu bet man vistiek gaila, nors tu ka

2011-10-12. Trečiadienis. Lloret de Mar.

Šiandien ispanams – Nacionalinė šventė. Bet katalonams turbūt tik eilinė „laisva“ diena.
Dar beplanuodama kelionę nusprendžiau, kad šią dieną paskirsim poilsiui arba objektų be jokių darbo laikų lankymui.
Ir miegojome kiek norėjome.

Ryte teturėjome vieną tikslą – aplankyti modernistines Lloret de Mar kapines.
Vakar važiuodama į Blanes mačiau nuorodą „Cementery“. Taigi, pagal nuorodas gatvėse ieškom kelio į Blanes, o jame - nuorodos į kapines.

Nuo stoties paeiti teko gal 10-15 minučių. Bet gana lengvai radome.
Kapinių įkūrimo data laikoma 1900m. vietiniai turtuoliai bei Amerikoje praturtėję grįžta į namus ir ima statyti prabangias šeimos kriptas, mauzoliejus, sarkofagus, antkapius.
Taip pat yra ir šiuolaikinės kapinės.
Tie senoviniai antkapiai tikrai įspūdingi. Būtinai rekomenduoju aplankyti šią neįprastą vietą. Žmonių nemažai nuo pat ryto, daugiausiai turistai. Tik išeinant sutikom nemažai su puokštelėmis gėlių ateinančių.

Vartai:


Pasitinka kryžius:


Bendras vaizdas:


Prabangūs mauzoliejai ir kriptos:










Ir paprastų žmonių kapai, kolumbariumai gal greičiau pavadinti. Nors nežinau, nes sienos tų pastatų tai storos. Betgi karsto gal nemūrytų taip sienoje turbūt?



Taip pasilaidoti - mano noras:


Neturėjau jums parodyti gamtos ar (ir) žmogaus sukurtų perliukų, tai nors kapų prirodysiu.

Išėję dar apsilankome visuomeniniame, bet labai svariame ir kvepiančiame tualete – ir į miestą.
Dėl tualetų, turiu pasakyti, kad niekur tiek Costa Bravoje, tiek Barselonoje už juos nemokėjome. Daugumoje vietų buvo nemokami. Kai kuriais pasinaudojome kavinėse. O jei rasdavome mokamą, tai paieškoje būtinai rasdavome nemokamą netoliese.


Papildyta:
Einame į miestą. Rūpėjo rasti turgų, kuris, pasirodo, šiandien nedirba (jis yra prie policijos pastato). Taip pat rūpėjo dienos šviesoje pamatyti Sant Roma bažnyčią. Kaip ir tikėjomės, vakare prie apšvietimo ji atrodė įspūdingesnė. Bet verta pamatyti ir dieną:



Ir iš vidinio kiemelio:


Pavaikščiojome po senamiestį, apžiūrėjome, kad čia viskas brangu.
Priėjome savivaldybės (mūsiškas atitikmuo) pastatą:


Visą dieną ant tako priešais ją vyrai žaidė su rutuliais:

Vėl traukiame prie pilies en Plaja Castle. Nors šiandien turime „laisvą“ dieną, bet tikslas ta laisve naudotis kur prie Cala Canyelles. Vėl traukiame pirmąją atostogų dieną eitu akmenų taku. Akys jau pripratę prie gražių vaizdų, tad jie nebeatrodo tokie dieviški. Nors namuose žiūrint – gražu....







Prieiname Cala en Trons ir stop: kelias uždarytas. Atentio ir akmenų griūtis nupiešta.


Valandžiukę pasimalame prieito kaimelio gatvėmis. Kiek sukome, kirk radome įėjimų į pėsčiųjų taką, visur vis Atention ir Atention. Dėl karščio keliu, kuriuo važiuoja automobiliai, eiti iki Canyelles nesinorėjo. Sugalvojame eiti pasimaudyti į atrodantį laukiniu, bet pilną žmonių paplūdimį. Norisi pavėsio, nes beprotiškai karšta. O jo niekur paplūdimyje nėra. Nusprendžiame, kad einame atgal.


Papildyta:
Eidamos uolų taku link en Plaja eilinį kartą pasigrožime įspūdingomis uolomis:


Paplūdimyje be proto karšta. O daugiau ką veikti neturime. Nusprendžiame kiek paeiti keliu, kuriuo ėjome antrą savo atostogų dieną - link st. Joan pilies.
Papildyta:
Nueiname iki pilies, grįžtame.





Laikomės savo tradicijų ir keletą valandų pabūname prie jūros. Pradėjus temti dar marširuojame promenada. Užeiname į kavinę pavalgyti. Užsisakome grillintų kalmarų ir alaus. Kai valgėme kalmarus Kroatijoje, jie buvo dieviško skanumo. O šie papuolė šiaip sau.
Ir galiausiai grįžtame krautis daiktų: ryt laukia kitas kelionės etapas: Barselona.

Fotoreportazas

Ačiū, Lauruciuk.
Smagu, kad užeini.

2011-10-13. Ketvirtadienis. Barselona: nuostabios architektūros ir nepakenčiamos smarvės miestas.

Keliamės su žadintuvu. Greit pusryčiaujame, dedamės paskutinius daiktus. Iki 10 val. turime išsi-chek-in‘ti. Ant sienos kabo taisyklės, kad studija turi būti palikta tvarkinga. Nežinau, kokio tvarkingumo ji turi būti palikta. Bet kad paskui nereikėtų grįžti ar prarasti 100 eur užstato, greitomis apsitvarkome. Mums atrodo, kad studiją palikome netgi gražesnę nei radome.
Taigi, receptionistas nueina patikrinti, grįžęs iškelia nykštį į viršų atiduoda MŪSŲ 100 eur. Ir adios.

Autobusų stotyje perkame bilietus į Barseloną. Kasininkė klausia, one side or return. Pasirenku one side ir dar užtvirtinu, kad Ida. Smagiai nusijuokiam ir linksma nuotaika greit sulaukiame autobuso.
Vėl valanda kelio. Išlipame Nord Estacion Barselonoje. Kadangi iki įsiregistravimo Be hotels Ramblas dar visa valanda, nusprendžiame į viešbutį eiti pėsčiomis. Tuo pačiu keliu, kaip atėjome nuo Bahia viešbučio, o tuomet La Rambla pasileisime žemyn. Kiek nuklystame. Bet spėjame susipažinti su puošniąja Barselonos architektūra . Ir su smarve .

Nemalonūs kvapai Barselonoje mus lydėjo visur ir visą buvimo laiką. Nesvarbu, ar eitume senamiesčiu, ar naujesniais rajonais, ar pajūriu. Visą laiką lydėjo tai patvinusios kanalizacijos, tai neskanios žuvies kvapas, tai slogus tarsi kasdien pilamų paplavų tvaikas. Atokesnėse gatvelėse dažniausiai jausdavosi myžaliuko ar daug myžaliukų rūgimas. O kur dar šunų kakų ar skystų kakučių aromatas. Dažnai šie kvapai susiliedavo į vientisą harmoniją. O kai kada lenktyniaudavo, kuris jų aštresnis, aitresnis, stipresnis ir dar visoks koks –esnis. Žodžiu, Barselona „kvepėjo“. Ir labai apsidžiaugdavome, kai einant gatve netikėtai užkvipdavo kava, šviežiomis bandelėmis, kepama vakariene ar kokiais šaneliais iš kvepalų parduotuvės.
Aišku, reik pripažinti, kad kvapus jautėme ir Costa Bravos miesteliuose. Bet ten ne taip krito. Gal kad nedaug gatvėmis vaikščiojome.

Taigi, kiek pasileidę La Rambla randame savo C. Nou de La Rambla, kurioje įsikūręs mūsų Be Hotel Ramblas. Receptionistė be galo maloni. Bet mūsų kambarys dar neparuoštas. Valandžiukę pavaikštome, apeiname ratu del Paral.lel gatve, apžiūrime Kolumbo statulą, paeiname pajūriu:









Grįžtame La Rambla, sukame į savo gatvelę. Dar pasigrožime A. Gaudi vienu pirmųjų šedevru Palau Guell.


Ir atėję į viešbutį, gauname kambarį. Visur labai švaru, jauku, nauja. Tualetas vienas visam aukštui, bet tvarkingas. Be to dar gauname nemokamą žemėlapį. Ir keletą nuolaidų kuponų į restoranus.

Mūsų kambariuko dalis:

Kiek atsipūtę negaištame laiko ir puolame į trasą. Šios dienos tikslas Barselonos senamiestis: Barselonos pradžių pradžios branduolys Barri Gotic, viduramžiškoji La Ribera ir galbūt El Raval.
Beveik statmenai kertame La Ramblas ir atsiduriame Placa Reial. Mano akis patraukia fontanas. O Kelionių vadove randu, kad šviestuvai šalia jo – pirmieji A. Gaudi darbai.




Einame tolyn link Katedros. Senamiestis kol kas labai painus.
Atklystame iki Sant Just aikštės ir randame tokio pat vardo bažnytėlę. Radau, kad tai viena seniausių Barselonos bažnyčių.


Beklaidžiodamos užeiname balkonėlį su ažūriniais raižiniais.


Vis dar nesusigaudydamos nei kur einame, nei kur esame, pamatome įdomią arką. Prie gurų stovi darbuotojai puošniomis uniformomis. Matome, kad ten eina ir daugiau žmonių. Užeisim ir mes. Nežinome, ar mokama. Bet jei bus negalima, juk neleis.
Kaip vėliau įskaitome, čia the Arxiu de la Corona d'Aragon. Buvau netą pavadinimą parašiusi. Tie pastati tokie panašūs.




Galiausiai prieiname Katedrą. Tačiau dienos metu katedros įėjimas yra mokamas. Laukiame, nuo penkių Katedros lankymas nemokamas.