Patrepsėjimai po Costa Bravą ir Barseloną

Ačiū.
Kelionė tikrai pavyko. Netgi geriau nei tikėjausi. O jei ir buvo kokių smulkmenų - juk viskas ateina su įdirbiu.

Dėl Ispanijos bent jau lankomų vietų pritaikymo turizmui - tikrai ten viskas taip išplėtota. Esu buvusi dar ir Maljorkoje - ten taip pat ta pati superinė sistema. Šie kraštai turi ką parodyti, bet ir žino, kaip iš to kuo geresnę naudą turėti.

Dėl keliavimo būdo - kitokios išeities neturėjome. Abi nevairuojame. O gulėti prie jūros - ne mūsų būdui. Be to norėjome kažką pamatyti. O jei viskas įmanoma ir ranka pasiekiama - tai tik pirmyn.

2011-10-15. Šeštadienis. Monserat vienuolynas.

Rytas su žadintuvu. Net be viešbučio pusryčių. Jie prasideda 8 val., o mes norime pirmuoju keltuvo pakilimu pakilti. Dar užklausiame registracijos apie galimybę gauti pusryčius ankščiau arba sausą davinį. Bet matyt tokių pageidavimų šiame viešbutyje nebūna, kad ji tik sorry....

Kad vakar ir išsižiūrėjom traukinio išvažiavimo vietą, netgi bilietų pirkimo automatą pamaigėm (visa tai dėl to, kad internetiniame Barselonos turizmo gide rašome, jog rasti R5 traukinį labai sudėtinga ir gali reikti nemažai laiko klaidžiojimams. Nežinau, gal mes užtaikėme tinkamoje vietoje užeiti, bet radome traukinių terminalą greit. Viskas sužymėta, reikia tik nuorodas sekti.), į Espanya stotį atvažiuojame labai anksti. Dar prasukame ratą vakarykščių fontanų vietoje. Ryte čia tylu ir tuščia. Fontanų žymių kaip nebūta.

Kvėptelėję tyru oru leidžiamės į tą pačią metro stotį, sekam traukinio ženkliuką ir atsiduriame prie aparatų. Prie pat aparatų stovi keletas žmonių su raudonais kostiumais. Užteko tik akių kontakto ir praeina moteriškė, kuri padeda nupirkti bilietus. Imame už 23 eur, Monserat turą. Renkame kilimą keltuvu iš Aeri. Keltuvo bilietas jau n kartų aptartas, bet pasikartosiu, kad į jį įeina traukinio bilietas pl. Espanya-Aeri (pirmyn-atgal); keltuvas Aeri (pirmyn –atgal); nuo vienuolyno funikulierius į kalnus st. Joan (pirmyn-atgal) ir iš forumo žinau, kad metro bilietas.

Iki traukinio dar yra laiko. Lūkuriuojam. Atvažiuoja traukinys į mūsų taką, R5 Manresa. Paskui užrašas pavirsta į R5 Martorell. Laikas lyg ir ne mūsų dar... Klausiame vagone prie durų stovinčio vaikinuko su knyga, ar nuvažiuosime šiuo traukiniu į Monserat. Vaikinas labai išsamiai paaiškina rodydamas į lemputes virš vagono durų viduje: šio traukinio lentelėje dega lemputės tik iki Martorall, vadinasi ir traukinys važiuoja tik iki Martorall. Padėkojame ir užtikrinčiau laukiame savo traukinio. Po mūsų, mačiau, to paties vaikino klausė to paties dar gal kokie 6 žmonės (nes visiems lemputes rodydavo, o ir jie išlipdavo).

Taigi, sulaukiame savo traukinio, jau dabar ant jo dega R5 Manresa.
Važiuojame valandą. Turėjau atsispausdinusi stotelių pavadinimus, bet visas stoteles rodė tablo ir pranešinėjo. Kadangi žmonių buvo daug, nuėjome iki pačio galo – į pirmąjį vagoną. Todėl Aeri stotelėje išlipame vos ne pirmosios ir keliolika metrų paėjusios patenkame į patį pirmą keltuvą.

Kylant jaučiu, kad oras nešiltas. O viršuje net labai nemalonus šaltukas padvelkė.

Vaizdai iš keltuvo:




Nueiname link vienuolyno, apžiūrime. Iš pat ryto žmonių minios. Juk ir išeiginė diena.










Apėję vienuolyno ansamblį kylama pėsčiųjų trasa į kalnus. Sukam link sant Jaroni.


Bet paeinam tik kiek virš 20 minučių, iki st. Anna aikštelės. Grįžtam, nes pagal čia forume vykdavusias diskusijas 12 val. turi giedoti bernelių choras. Tik kai jau buvom gerokai pakilę į kalnus, užgirdom gaudžiančius varpus ir lyg kažką giedant. Bet su drauge nusprendėme, kad ten aidas šurmulio.

Kai nusileidome atgal prie vienuolyno, į pabaigą ėjo mišios. Po to visi buvę prie altoriaus išėjo, žmonės iš bazilikos pakilo. Pradėti leisti lankytojai prie Juodosios Marijos. Dar palukuriavom 12-kos, bet tą valandą taip niekas ir neprasidėjo. Matyt buvo ne ta diena, mišios vyko kitu laiku – 11 val. Stende parašyta, kad mišios 13 val. – dar valandą laukti nesinorėjo, nes troškom į kalnus. Taigi, likom be bernelių.
Prie Juodosios Marijos altoriaus eilės ilgumas – vos ne iki įėjimo į kompleksą. Galvojame, pavakaryje išvažiuos visos grupės, tada ir įeisime.

Funikulieriumi kylame į st. Joan. Per stoglangį fantastiškas tolstančio vienuolyno vaizdas.
Iškart pasitinka dar gražesnė panorama. Pavaikštome po apylinkes, iš pradžių pasukame trumpuoju keliu: st. Joan ir st. Onofre senovinės vienuolių atsiskyrėlių buveinės ir koplyčia (15 minučių kelio). Iki jos mačiau, mamos su vaikais vežimėliuose važiavo. Kelias platus, asfaltuotas-cementuotas. Bet yra atkarpų su skalda.














Papildyta:
Prie koplyčios užsiropštę ant uolų sušveičiame paskutinius lietuviškus lašinukus.
Dar paspoksome į uolų laipiotojus, kurių čia apstu. Pačios palaipiojame atsitiktinai rastais senais laipteliais, tikėdamosi kokį stebuklą išvysti. Ir apsukę ratą, grįžtame prie funikulieriaus vietos ir nuo jo sukame į dešinę link st. Jeroni. Rašo, nuo čia iki jo – 1 valanda kelio. Pasakysiu, kad neturėjome tikslo pasiekti st. Jeroni. Buvom nusprendusios eiti tiek, kiek norėsime. Matyt ištisas intensyvus ėjimas padaro savo.









Taigi, labai pamažu nužingsniavome tikrai toli. Paskui sumanome grįžti. Einant atgal tuo pačiu keliu jis nėra toks įspūdingas, todėl funikulierių pasiekiame ankščiau nei tikėjomės. Dar pasisukiojame ir imame leistis link vienuolyno.



Nusileidę tikėjomės rasti nedaug žmonių prie Juodosios Marijos. Ir spėkit ką – eilė nė kiek nesutrumpėjusi, kaip palikom ryte. Tik žmonės kiti. Na, mes ne tokios tikinčios bei prietaringos, todėl pasėdime Bazilikoje, pažiūrim į Mariją iš toli, mintyse pabūname su savo norais. Tuo pačiu ir pailsime. Jei bus lemta, Marija išpildys norus ir iš toliau.

Lauke labai atvėsę. Jau ir nosis varva, ir rankos mėlsta. Leidžiamės žemyn link Aeri geltonojo keltuvo, nors iki priešpaskutinio traukinio dar daug laiko. Kad ir vakaras, žmonių į keltuvą vis vien daug.



Stovėdama eilėje apmasčiau, kad ką pėsčiomis kilome į kalną, gi galėjome pasileisti į apačią prie santa Cova bei paeiti Kalvarijos taku. Bet visa tai teks palikti kitam kartui.
Geltonasis keltuviukas nukelia per 5 minutes.
Iki traukinio dar visas pusvalandis. Bet džiaugiamės, kad sėdime šiltai ir užuovėjoje. Sutaršome likusius vaisius, grožimės kalnu, ant kurio yra vienuolynas ir stebime, kaip kyla, leidžiasi keltuvai.



Žmonių prisirenka daug. Iki traukinio dar 10 minučių. Bet atvažiuoja R5 Martorell. Su drauge pasimetame, bet kadangi visi įlipa, lipame ir mes. Draugė sako, kad lemputės virš traukinio durų dega ne visos. Bet neiššokstame, liekame. Pasižiūrim dar – pagal rytinio vyruko pamoką traukinys tikrai turėtų vežti tik iki Martorell. Ką gi, išlipam kitoje stotelėje – Olesa de M. Tuščia, nieko nėra. Vakarėja. Vienintelė paguoda, kad perono rodyklės rodo į bėgius A (to) Barcelona. Kadangi ryte sekiau stoteles, žinau, kad R5 Barcelona tikrai turės čia sustoti.

Olesa traukinių stotis:


Taigi, laukiam, ir juokas ima, ir neramu kiek. Pradeda rinktis žmonės. Dėl visa ko, nors rodyklės ir labai aiškiai rodo, dar paklausiu atėjusios moteriškės, ar tikrai traukinys važiuos į Barceloną ir iš kurio kelio. „Si“ ir parodo į kelią, prie kurio ir laukiame.

Už kelių minučių atidunda traukinys R5 Barcelona ir laimingos riedame namo.
Taigi, turėkite omenyje, kad po R5 ženklu ta pačia, bet nepilna trasa važiuoja kitas traukinys. Lipkite pirmyn tik į R5 Manresa ir grįžtant R5 Barcelona. Laiko jie laikosi.



Papildyta:
Kadangi septintą išlipame pl. Espanyja, tai nusprendžiame dar ir šiandien pasimėgauti fontanais.
Ir su vienuolyno turo bilietėliu metro grįžtame namo.

Nuostabi kelionė, ir dvi drąsios moteros, super
O dabar kilo tokia mintis, jei nuskrist keliom dienom į Barseloną ir nėra noro niekur keliaut tik pasišildyt po rudenio saule, pasimaudyt tai kaip ten su paplūdymiais , ar jie švarūs, gražūs?

Ačiū, Sarlatane77.

Iš tikrųjų tai anokia čia ir drąsa: juk ne kokia islamo šalis. O be to keliavome per turistams orientuotas vietas. Taigi, nieko nebūtų sudėtingo ir visai vienai moteriškei keliaujant.
Daug mačiau moterų visai po vieną vaikštančių tiek barcelonoje, tiek pažintiniais takais.

Dėl Barselonetos paplūdimio bus pasakojimas ir apie jį.
Rudenio saulė ten labai įdomi; mes buvome su kelionėmis 12 dienų. Tai beveik visas dienas mirėme nuo karsčio. O paskutines dienas buvo kiek pravėsę, + 23 C. Ir jei vėjelis pučia, tegul ir saulė šviečia, man jau buvo vėsoka. Aišku, matėme labai daug besideginančių ir besimaudančių. Bet su tuo pagulėjimu jau gali nieko nebeišeiti. Va, pasivaikščioti, pasėdėti šiaip žiūrint į jūrą labai tinkamas laikas.
Man irgi atsirado mintis, kad gerai būtų nulekti kokį žvarbų žiemos savaitgalį. Tik tiek, kad Barselonoje nesinorėtų, vis tik į paplūdimį traukčiau kur į kokį kurortėlį. Nors žiemą gi ko gero nei pasimaudysi, nei pasideginsi. Nebent koki kovą nuvažiavus tai saulės voniomis mėgautis jau galima būtų.

kovo vidury vyras buvo Madride, tai saulė švietė, buvo 15-17 laipsnių, iš žiemos čia išskridęs tai ten pusnuogis vaikščiojo, o vietiniai prisirengę

Pilnai tikiu.

Ką gi, tęsiu pasakojimą:

2011-10-16. Sekmadienis. Montjuic.

Visos tolimesnės planuotos išvykos atbūtos. Per paskutines kelionės dienas suksimės netoliese savo viešbučio.

Po pusryčių iš karto patraukiame link Montjuic. Pagal žemėlapį nuo mūsų viešbučio iki funikulierių, keliančių į šį kalną vos keli žingsniai, bet mes norime atrasti savo kelius. Nors ir ieškojimai ne visada iškart nuveda į tiesiąją , bet jie visada yra savi.

Pradėję lipti nuo pajūrio, apžiūrim gabalėlį Marimare sodų ir apžvalgos aikšteles. Nepasakyčiau, kad sodai šioje vietoje įspūdingi. Anaiptol. Tiesiog apželdintas kalnas su įvairesniais augalais ir tiek.

Įdomus augalas su panašiais į kinišką rožę žiedais:


Nuo apžvalgos aikštelės:


Po Montjuic kalną bevaikštant:


Pasisukioję pirmyn atgal, aukštyn žemyn aukštyn pasiekiame pilį.
Montžuiko pilis nėra kažkuo ypatinga, bet traukte traukia joje būti.
Istoriją Montjuic kalnas turi: čia buvęs kalėjimas politiniams kaliniams. Nuo jo įvairiais laikotarpiais buvo stebimas miestas. Nuo jo buvo planuojami miesto puolimai.
Dar gerokai prieš kelionę teko skaityti dar vieną knygą, irgi romaną apie Barseloną, kur minimas ir Montjuic kalnas su griežtu kalėjimu, kankinimais, sužvėrėjusiais prižiūrėtojais bei tvarkdariais. Vėjo šešėlis







Nuo pilies matyti puiki miesto panorama. Nuo Montjuic objektų matėme daugiausia ir ko gero gražiausių Barselonos panoramų.

Nuo Montjuic pilies:


Išvaikščioję pilies teritoriją patraukiame bet kur. Aplinkui daug kelių ir takų, tiek asfaltuotų, tiek kitokiu grindiniu grįstų, tiek žvyrkelių. Labai daug šiaurietiško ėjimo propaguotojų.

Visur pilna nuorodų su daugybe pasirinkimų. Yra net keletas sodų. Pagal pavadinimo skambumą mane labiausiai viliojo Jardi de Petra Kelly. Bet šie sodai mums beeinant liko nuošalyje. Priėjome kitus, Jardi Botanic. Buvome nusprendę užeiti tik jei bus nemokami. Nes sodų jau esam pažiūrėję, tegul jie kainuoja tik 3,50 eur.

Žiedinė sankryža:

Taigi, leidžiamės žemyn į 1992-ųjų Olimpinių žaidynių vietą. Iš tolo veda telekomunikacijų stulpas. Olimpic Estadi nebuvo mano planuose, bet kas jau užėjome, tai labai įdomiai pasivaikščiojome, apsižiūrėjome.

Olimpinis stadionas iš lauko pusės:


Placa de Nemesti Ponsati:




Europos aikštė:


Stadionas iš vidaus. Tik jo dydžio nepavyko perteikti:




Ispaniško kaimelio irgi buvome neįtraukę į planus, bet į jį net nėjome. Nes žinojome, kad mokamas objektas. Bevaikštant po Olimpinių žaidinių teritoriją, čia pat matėsi Palau National – tie patys rūmai, prie kurių vakarais vyksta fontanų šou. Buvome labai nustebę, kaip čia viskas arti ir kompaktiška.

Nacional Palau nuo stadiono pusės:

Taigi, apeiname nacionalinius rūmus. Nuo laiptų atsiveria pati fantastiškiausia miesto panorama. Atsisėdame ant laiptų, grožimės ir klausome labai išraiškingo gitaristo grojimų.







Mažumėlę pailsėję, leidžiamės žemyn. Rūmų prieigos be fontanų tokios tuščios.







Papildyta:
Pamažu prieiname Ispanijos aikštę.
Pirmą dieną, kai čia atėjome, dėmesį patraukė Toros Arena. Tada matėme, kad yra bokštelis, kuriuo galime pakilti į apžvalgos aikštelę. Pačioje arenoje, kaip supratau, yra įsikūrę prestižinės parduotuvės ir maitinimosi įstaigos. O iš gatvės liftu už 1 eur žmogui galima pakilti į atvirą apžvalgos aikštelę paskutiniame aukšte. Aišku, kildamas viduje eskalatoriais turbūt nemokėtumei nei cento. Bet gi kiek užgaišę būtume.

Toros Arena:


Ir nuo apžvalgos aikštelės:






Vaizdai nuo viršaus gražūs. Apsukame ratą ir leidžiamės žemyn. Jau antra dienos pusė, norime valgyti.

Avingunda Paral.lel leidžiamės žemyn link jūros ir savo viešbučio, pakeliui sustodamos apžiūrėti kavinių ir restoranų menių. Bet matyt esame tokios alkanos, kad net nežinome ko norime. Galiausiai atsisėdame kiniečių kavinukėje, užsisakome jūrų gėrybių su bulvytėmis ir salotomis, taip pat alaus.

Pailsėję ir pasistiprinę El Ravalio rajono de Manso, Sant Antoni Abat, I‘Hospital gatvėmis traukiame link viešbučio.
I‘Hospital gatvėje dar stabtelime prie Rambla del Raval, šv. Augustino bažnyčia, kuri vienija tikinčiuosius iš Filipinų bei antikinės st. Creu ligoninės. Apeiname ligoninės kompleksą. Kiemeliuose pilna įtartinų ir nežinia ką veikiančių personų, tai norisi neužsibūti.

Jau nebeatsimenu, kas, bažnyčia ar muziejus. El Raval.


Rambla del Raval:


Antic Hospital st. Creu. Įėjimas:


Vidiniai kiemeliai:






Viename ligoninės pastate atradome kai ką sau artimo:





Papildyta:
Sv. Augusto bažnyčia - netikėtai ir maloniai nustebino:

Išeiname iš galinės La Boquera turgaus pusės. Bet kaip ir galvojome, sekmadienį turgus nedirba.

Dar pavaikštom La Rambla. Visą laiką čia vaikščioję tik dabar pamatome bažnyčią.






Aišku, ir gyvųjų skulptūrų kolekcija, surinkta per kelias dienas:










Ir kažkur jau matyta, bet pati kiečiausia:

Vakarui draugė mane kalbina pasileisti į naktinį Barselonos gyvenimą. Juk vis nusitrepsėję per dienas į viešbutį devintą – dešimtą valandą pareiname. Gerai, eisime į naktinį.

Naktinį žygį pradedame dar vakarėjant, nuo Catalonijos Aikštės ir Passeig de Gracia. Čia yra dar keli A. Gaudi namai. Passeig de Gracia man labai graži ne tik dėl Gaudi. Dauguma pastatų joje labai gražūs, architektūriškai įspūdingi.

pl. Catalunya:


Čia prasideda Passeig Gracia:


Gražioji Passeig de Gracia architektūra:








Papildyta:
Aišku, labiausiai nustebina A. Gaudi projektuotas „kaulinis“ namas Casa Batllo. Įėjimas į jį 18 eur. Kitas namas, Casa Milo arba La Pedrera irgi išraiškingas, bet išoriškai vakaro žibintų šviesoje ne taip patraukia akį. Pagailime pinigų į Gaudi namus.

Casa Batllo (aš Gaudi namus visada maišau):




Casa Mila (La Pedrera):






Grįžtame, vėl Casa Batllo:


Kelis kartus pašlifuojame gatvėmis pirmyn atgal, nueiname prie jūros ir padarome išvadą, kad mūsų naktinė Barselona virs tik į vakarinę....

Passeig de Colom:


Parėję eilinį vakarą sutaršome didžiulį labai sultingą, saldų ir labai prispėjusį mangą.
Ryt paskutinė diena.